Pastaruoju metu apie klimato kaitą klausia kas (kur ir kaip) tik netingi. Įvairiausių apklausų skaičius nuolat auga, tačiau jų duomenų interpretacijoje paliekama daug nežinomųjų. Pirmoje šio straipsnio dalyje mėginau pasamprotauti koks žmonių skaičius realiai supranta ir veikia klimato krizės akivaizdoje, deja, skaičiai nepasirodė itin džiuginantys. Dabar, noriu pasidalinti keliomis mintimis apie tai, kodėl visuomenė nėra pakankamai aktyvi, dėl to, norom nenorom, esu priverstas daugiau kalbėti apie ekonominius ir politinius motyvus, kurie stipriai veikia apklausų dalyvius.
Europos investicijų banko (EIB) klimato tyrimas (2018-2021). EIB ir partnerių tyrimas įtraukė 25 tūkst. Europos Sąjungos (ES), JAV ir Kinijos piliečių (tiesą sakant, tai 3 atskiros apklausos). Kuo jis išsiskirtinas? Pirmiausia, EIB atstovaujama pozicija, kurioje dera novatoriškumas (investicijos į „žaliuosius“ projektus) ir pragmatiškumas (pelnas kaip pagrindinis tikslas). Antra, tai tyrimo geografija: dažniausia apklausos apsiriboja Europa ar JAV (geriausiu atveju jomis kartu). Čia – nors daug papildomos medžiagos skirta atskirų ES šalių analizei – lyginamos trys labai skirtingos šalys (jų grupės). Trečia, tai laikotarpis, kai klimatas yra vienas iš svarbiausių ES darbotvarkės prioritetų ir naujai pasiūlyto Europos žaliojo kurso (EU Green Deal) ašių. Iš esmės, pirmoji EIB apklausos dalis apima laikotarpį iki „žaliojo kurso“ parengimo, antroji – jo derinimo stadiją ir trečioji – kai klimatas ir ekologiškas atsigavimas yra neatsiejamas nuo COVID-19 situacijos. Atskaitos tašku pasirinkau vidurinę 2019‑2020 m. apklausą.
Jei manote, kad ES yra pirmaujanti pasaulyje klimato kaitos svarbos suvokimo, veiksmų aktyvumo ir elgsenos pokyčių srityje, tai stipriai klystate. Pažvelgus į EIB apklausos rezultatus aiškiai matyti, kad Kinija yra labiausiai pažeidžiama, susirūpinusi ir aktyvi šalis, kalbanti apie klimatą. Įdomu tai, kad dar prieš metus, užduodant labai panašius klausimus, Kinija buvo paskutinė, žymiai atsilikdama nuo ES ir JAV. Pavyzdžiui, 73 % (didžiausia dalis tarp šalių) apklaustųjų kinų teigė, kad klimato kaita yra svarbiausias pavojus visuomenei, kai vos tik prieš metus šia problema susirūpinusių procentas siekė 63 (mažiausia dalis). Kas lėmė tokią greitą Kinijos piliečių (europiečiams prireikė daugiau nei dešimtmečio) visuomenės požiūrio transformaciją ir didį susirūpinimą klimato kaitos klausimais? Atsakymas paprastas – valdžios politika, kuriai besąlygiškai paklūsta didžioji visuomenės dalis. Sutinku, kad dalis atsakymų gali būtų pagrįsti baimės neatitikti nustatytų „vienos partijos ir teisingo kelio politikos“ visuomenės normų, tačiau, mano įsitikinimu, kinai tikrai nuoširdžiai priima klimato kaitą kaip itin svarbią problemą vien dėl to, kad taip mano valdanti partija. Čia tiktų kitas pavyzdys – tik 11 % apklaustųjų Kinijoje (mažiausia dalis) manė, kad ekonominės priemonės gali padėti įveikti klimato kaitą, o po metų, 80 % (didžiausia dalis) jau teigė, kad klimato kaita yra grįžtamas procesas (angl. – reversible). Priežasčių Kinijos žmonėms tuo tikėti yra daug. Kol ES ginčijasi dėl paramos priemonių ir subsidijų mechanizmų, o JAV buksuoja dėl D. Trumpo politikos vaisių, Kinija tyliai, bet užtikrintai investuoja į „žaliąją“ energetiką, inovacinius technologinius metodus ir aplinkosaugą. Devyni iš dešimties kinų yra pasiruošę investuoti į „žaliuosius“ fondus ar prisijungti prie „žaliosios“ energijos tiekėjų. Bėda ta, kad jų norams (bent jau daugelio) kol kas nelemta išsipildyti, nes Kinijos valdžia visai atvirai deklaruoja, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų maksimumas bus pasiektas tik 2030 m. – kitaip tariant, išmetimai dar augs beveik dešimtmetį. Šiek tiek apmaudu tai, kad kinų pasiryžimas keisti ir keistis yra tikresnis ir stipresnis (nepaisant priežastingumo) nei europiečių ir, dvigubai apmaudu, kad Kinijos žmonių veiksmai priklauso nuo valdžios ekonominių planų (kuri dabar neskuba imtis esminių permainų), o Europoje mes turime daug didesnį potencialą keistis jau dabar, bet noro ir valios gerokai trūksta.
EIB 2019-2020 klimato apklausa: piliečių norinčių prisijungti prie „žaliosios“ energijos tiekėjo ir investuoti į „žaliuosius“ fondus procentas skirtingose šalyse (EIB, 2020).
Labai dažnai apklausose pasirodo skaičiai, kad jaunoji karta ir išsilavinę žmonės geriau supranta ir pasiryžę veikti sprendžiant klimato kaitos klausimus. Ne išimtis ir Lietuva. Naujienų agentūros BNS užsakymu atliktoje apklausoje patvirtinamos šios tiesos. Kaip bebūtų, už atsakymų slypi kai kas daugiau. Labai taikliai šia tema, remdamasis „Open Society Foundations“ 2020 m. atliktos visuomenės nuomonių apklausos Europoje ir JAV rezultatais, pasisakė mano kolega Justinas Kilpys: „Problema su šiuo skirtumu tarp amžiaus grupių yra ta, kad dažniausiai įmonėse ir politikoje vadovaujančias pozicijas užima vyresni žmonės. Lietuvoje <…> tenka išgirsti teiginius, kad svarbiausia švietimas ir tada jaunoji karta užaugs sąmoninga ir atsakinga už aplinką. Bėda, kad ilgalaikiai strateginiai sprendimai jau šiandien yra priimami vyresnių žmonių ir „jaunai“ kartai belieka prisitaikyti gyventi su jų sprendimais.“
EIB tyrimo metu nustatyta, kad 91 % europiečių, 97 % kinų ir 80 % amerikiečių palaiko klimato kaitos mokymą ir atliekų rūšiavimą mokyklose. Nekeista, kad tiek BNS, tiek EIB apklausose vartojamas būsimasis laikas, paradoksalu, kad jau netolimoje ateityje mums gali nebeprireikti mokytis šių dalykų, nes pasaulis bus negrįžtamai pasikeitęs. Iš EIB apklausų matyti, kad dauguma žmonių (daugiausia Kinijoje) mano, kad jų elgsena gali padėti įveikti klimato kaitą, tarp ES jaunimo šis skaičius siekia net 77%, tačiau, jaunimo reakcijos yra itin kontraversiškos. Net 41 % ES jaunimo teigia, kad jie bus priversti persikelti į kitą šalį dėl klimato kaitos poveikio. Remiantis nepriklausomo Europos visuomenės nuomonių platformos „Eupinions“ tyrimo duomenimis jaunimas jaučia daugiau optimizmo (63 %) dėl savo ateities, bet vienodai (su kitomis amžiaus grupėmis) mažiau optimistiškai vertina savo šalies ateitį (42 %). Kitoje „Eupinions“ apklausoje skirtoje išsiaiškinti ką europiečiai darys kovoje su klimato kaita, paaiškėjo, kad priešingai plačiai paplitusiai nuomonei, jaunesni europiečiai daugeliu atvejų nebenori keisti gyvensenos įpročių ar ją reguliuojančių įstatymų. Dar viename „Eupinions“ tyrime siekiančiame išsiaiškinti politikos vaidmenį socialiniuose ir klimato krizės sprendimuose ir kokią ateitį mato Europos piliečiai, ypač jaunimas, gautos dar įspūdingesnės išvados: net 71 % europiečių pritaria visuotinių bazinių pajamų (UBI) įvedimui ir, tuo pat metu, 53 % jaunų europiečių labiau pasitiki autoritarinėmis valstybėmis nei demokratinėmis šalimis, kad įveiktų klimato krizę. Mano manymu, dalis jaunimo yra stipriai įsitraukę ir pasiryžę spręsti klimato krizę keisdami savo elgseną, bet didžioji dalis, būdami gerai informuoti, pernelyg pasitiki savimi, kad galimos katastrofinės pasekmės neturės asmeninio poveikio, o klimato kaitą vertina kaip problemą, kurią lanksčiai galima išspręsti politinių sistemų kaita, technologiniais sprendimais ar, paprasčiausiai, migruojant.
EIB 2019-2020 klimato apklausa: jaunų europiečių (15-29 m.), manančių, kad dėl klimato kaitos jie privalės išvykti į kitą šalį procentas (EIB, 2020)
Rodosi, kad visuomenė, kaip niekada ankščiau yra pasiruošusi asmeniniams pokyčiams ir klimato krizės sprendimams. Didžioji dalis 2019-2020 m. EIB apklausoje europiečių, amerikiečių bei kinų teikia pirmenybę sprendimams, kurie juos asmeniškai įtraukia mažiau arba kurie gali turėti teigiamos įtakos jų piniginėms. Šie sprendimai apima švietimą klimato kaitos ir atliekų rūšiavimo klausimais, vienkartinių plastikų uždraudimą, nemokamą viešąjį transportą ir zonas ,,tik pėstiesiems“ miesto centruose. Tačiau tik 59 % Europos piliečių pritartų didesnei maisto ir prekių, tokių kaip raudona mėsa ir mobilieji telefonai, kurių anglies pėdsakas yra reikšmingas, kainai. Panašios išvados prieita ir „Eupinions“ apklausoje: europiečiai teigia esą gana atviri gyvenimo būdo pokyčiams, tačiau mažiau linkę pritarti įstatymams ribojantiems jų individualius pasirinkimus. Mano nuomone, gan painią situaciją tarp „galimų pasirinkimų“ iliustruoja individualaus/viešojo transporto pavyzdys. Remiantis EIB duomenimis 64 % europiečių yra pasirengę rinktis viešąjį transportą aplinkosaugos tikslais, o ne vairuoti (tik 3 % europiečių vairuoja elektrinius automobilius.) Taip pat 84 % europiečių palankiau vertina pėsčiųjų zonas miesto centruose ir 82 % pritaria daug teršiančių transporto priemonių draudimui miesto centruose. Tačiau, pateikus priešingą klausimą, 39 % europiečių teigia, kad atsisakyti savo automobilio būtų sunkiausias variantas. Remiantis „Eupinions“, labiausiai paplitusi asmeninio automobilio naudojimo priežastis (42 %) yra patogumas. Įsigalėjus COVID-19 pandemijai noras naudotis viešuoju transportu gerokai apmažėjo: 67 % europiečių teigia, kad rečiau naudojasi viešuoju transportu, nes nerimauja dėl savo sveikatos. Nesiginčysiu, „patogumas“ ar „saugumas“ yra svarbūs dalykai, tik labai norėtųsi, kad šiais žodžiais būtų naudojamasi atsakingai, nes visada galima rasti elgesį pateisinančią priežastį.
Atsakymas į klausimą: „Kokios yra pagrindinės priežastys, kodėl turite automobilį asmeniniam naudojimui, jei turite?“ („Eupinions brief“, Ash ir kt., 2020)
Pažvelgus į apklausų rezultatus atrodo, kad kairė ranka nežino ką daro dešinė, o dar ir galva, kuri elgiasi trečiaip. Kaip rašė mano kolegė Gintarė Klimienė „Kas atsakingas už klimato kaitos problemų sprendimą?“: „Trumpai tariant – VISI. Pavieniai individai yra glaudžiai susiję su politikais ir verslininkais, kurie dažniausiai yra kaltinami dėl globalių problemų, taip pat ir klimato kaitos. Tačiau verta prisiminti, kad politikų ir verslininkų veiklą didele dalimi nulemia ne kas kita, o kaip tie patys pavieniai individai, kiekvieną dieną priimantys sprendimų.“
Atrodo, kad ES piliečiai yra persisotinę įvairių politinių sprendimų ir įstatymų, o pasigenda realios paramos iš Briuselio ar vietinės valdžios. Nors 2017 m. ES veikė net 29 klimatui draugiški įstatymai, kai JAV tokių buvo 8, o Kinijoje 4, tačiau tik 27 % (EIB duomenys) europiečių mano, kad ES pakankamai palaiko jų veiksmus, 28 % („Eupinions“ duomenys) teigia, kad ES daro per mažai kovojant su klimato kaita. Be to, 82 % (EIB duomenys) europiečių mano, kad bendruomenėms ir darbuotojams, kuriuos labiausiai paveikė perėjimas prie švarios energijos, turėtų būti teikiama finansinė parama. Dauguma ES piliečių (54 %) teigia jaučiantys, jog verslas nepalaiko jų klimatui draugiškų veiklų. Tačiau tame pačiame EIB tyrime pažymima, kad Rytų Europos ir ypač Baltijos šalys yra mažiausiai linkusios boikotuoti labai taršius prekės ženklus. Lietuvos verslo įmonės irgi neblizga šioje srityje. Remiantis „EIB investicijų tyrimo 2020“ Lietuvos apžvalga, iš esmės tik didelės ir vidutinės įmonės (nes jos junta didesnį klimato kaitos poveikį jų verslui) yra linkusios investuoti į aplinkai draugiškus sprendimus, tačiau bendros įmonių investicijos į energijos efektyvumo didinimą ir klimato kaitos švelninimo priemones yra mažesnės (55 %) nei ES vidurkis (67 %). Panašiai, tik kaip į ekonominį procesą, į klimato kaitą žvelgia mūsų prezidentūra. Dar 2019 m. pabaigoje Klimato savaitės konferencijos kalboje prezidento G. Nausėdos išsakyta mintis – „Negalime leisti, kad prisitaikymas prie klimato kaitos ir jos poveikio mažinimas vyktų mūsų gerovės sąskaita“, – vėliau, plačiai nuskambėjusi žiniasklaidoje. Liūdna pripažinti, kad visi: politikai, verslas ir visuomenė (individai) tarsi kažko laukia vienas iš kito, o vienintelė paskata veikti yra galima materiali nauda.
EIB 2018-2019 klimato apklausa: Europos šalių gyventojų manančių, kad ES labai ar pakankamai palaiko jų klimatui draugiškas veiklas dalis procentas (EIB, 2019)
RiskSpace apklausa (2020). Nors šis tyrimas nėra tiesioginės visuomenės nuomonės apie klimato kaitą apklausa, joje galima atrasti nemaža paralelių. Šiuo rizikos subjektyvaus suvokimo tyrimu siekiama atskleisti atotrūkį tarp gyventojų nuomonės ir esamos situacijos bei pagerinti krizių komunikaciją ir valdyseną. Sutikite, puikiai tinka „Apklausų ir klimato kaitos“ temai atskleisti?! Remiantis IPCC klimato kaitos rizika apima tiek poveikį (angl. – impact), tiek ir atsaką (angl. – response). Pasaulyje jau pasirodė nemažai mokslinių darbų, kuriuose lyginamas COVID-19 ir klimato kaita (Fuentes ir kt. 2020; Klenert ir kt. 2020; Manzanedo ir Manning 2020; Quevedo ir kt. 2020). Tyrimų autoriai nagrinėdami abi šias krizes ir lygindami jų panašumas bei skirtumus prieina panašios nuomonės, kad pastaroji pandemija yra pagreitinta klimato kaitos poveikio versija, o jos pamokos demonstruoja mūsų gebėjimą (ne)susitvarkyti su esama situacija. Žvelgiant į COVID‑19 iš Lietuvos perspektyvos, sakyčiau, kad mūsų šalis neišlaikė įvadinio klimato krizės sprendinių testo.
Kaip teigia RiskSpace apklausos autorės A. Balžekienė ir A. Telšienė, dažnai ekspertų ir visuomenės nuomonės tam tikrais klausimais gerokai skiriasi. „Global Risks report 2020“ ekspertai kaip didžiausias grėsmes mūsų planetai iškelia ekologines rizikas, tuo tarpu lietuviai, apklausos duomenimis, nemato tame didelės rizikos, nebent į šią kategoriją įtrauktume „oro taršą“. Pirmoje vietoje, kaip didžiausia grėsmė, atsiduria COVID-19. Na, o ekonominės grėsmės, kas benutiktų, lieka aktualiausiu klausimu, kitaip sakant „arčiau kūno“. Mes nesame išskirtiniai, daugelyje pasaulio šalių klimato kaita užleido lyderės pozicijas. EIB duomenimis ES klimato kaita, kaip svarbiausias iššūkis, iš pirmosiomis vietos (2019 m. apklausoje) smuktelėjo į ketvirtą (33 %), užleisdama vietas COVID-19 pandemijai (72 %), nedarbui (41 %) ir ekonominei krizei (37 %), tik Kinijoje, klimato kaita išliko svarbiausiu (61 %, COVID-19 – 59 %) visuomenės iššūkiu. Tačiau, remiantis nepriklausomos rinkos tyrimų bendrovės „Ipsos“ apklausos, atliktos 14 šalių, rezultatais, nustatyta, kad 71 % suaugusiųjų visame pasaulyje sutinka, kad, ilgesnėje perspektyvoje, klimato kaita yra tokia pat rimta krizė kaip ir COVID-19. Viena vertus, klimato kaitos problema Lietuvos gyventojams niekada nebuvo prioritetinė. Kita vertus, ateityje pandemijos, ekonominės krizės, augančios kainos, gali būti tiesioginės klimato krizės sukeltos grėsmės. Apie užkrečiamų ligų ir klimato kaitos sąsajas užsimenama paskutinėje IPCC ataskaitoje (AR5) bei pasirodančiuose moksliniuose tyrimuose (Towers ir kt. 2013; Schoch-Spana ir kt. 2017; Hamichi ir kt. 2020; Qi Liu ir kt. 2020) ir, kaip teigiama 2020 m. pabaigoje PSO išplatintame pranešime: „COVID-19 nebus paskutinė pandemija“.
RiskSpace apklausa: Lietuvos gyventojų nuomonė apie didžiausias grėsmes Lietuvai procentais (Balžekienė ir Telešienė, 2020)
Kitas RiskSpace tyrimo panašumas į klimato kaitos apklausų rezultatus – skaičiai, kuriuose neatsispindi „tikrasis“ grėsmės mastas. Paklausus apie grėsmes, mes nemirkteldami atsakome, kad didžiausią grėsmę kelia tie dalykai kurie nuolat šmėsčioja ekranuose, žinių laidose ar išsakomi politikų lūpomis. Panašu, kad dideli Astravo AE (dalinai ir COVID-19) grėsmės skaičiai sukurti politikų ir žiniasklaidos. Panašiai yra su klimato krize: nuolat kartojant ir gąsdinant COVID-19 (klimato kaitos) grėsmėmis, lieka tik žodžiai, bet ne veiksmai. Ar sugebėtumėte rasti bent kelis skirtumus tarp šių antraščių: „NYT: Lietuva pirmauja pasaulyje pagal užsikrėtimus koronavirusu“ ir „Lietuva – labiausiai klimato pokyčių paveikta Europos šalis“. Mane šioje situacijoje labiausia gąsdina „jokia“ žmonių reakciją į informaciją, na, nebent, prieš Kalėdas padidėjęs prekybos centruose apsiperkančių žmonių skaičius. Turiu kelias prielaidas šiam elgesiui paaiškinti. Pirmoji, išgirdus ir apsidairius aplink, lyg ir nieko blogo neįvyko: niekas iš artimųjų neserga (COVID-19), o vasaros pasidarė karštesnės (klimato kaita). Gaila, kad tokie žmonės nemato toliau savo kiemo, prilygindami jam visą pasaulį. Antroji, man labiau tikėtina, prielaida yra tai, kad mums vis vien. Atrodytų, tokios žinios, galėtų paskatinti domėtis priežastimis bei stengtis pakeisti esamas tendencijas – būti visuomeniškai atsakingesniems ir aktyviai veikti, tačiau, nutinka priešingai, kaip sako J. Kilpys: „Žmonės visada puikiai mokėjo prisitaikyti prie kintančių sąlygų, o kad nekiltų etinių ar emocinių sunkumų, smegenys įvykdo net ir baisių dalykų racionalizaciją ir gyvenimas važiuoja toliau“.
Klimato krizę galima bandyti įveikti atskirai politikams, verslui ar asmeniškai, tačiau šioje vietoje tinka G. Klimienės išsakyta mintis: „Žinoma, šį procesą kur kas stipriau paspartintų visų trijų trikampio dalyvių tarpusavio bendradarbiavimas…“. Norėtųsi palinkėti, kad sprendžiant klimato krizę nebereikėtų remtis apklausų rezultatais, o tai būtų savaime suprantamas dalykas. Pabaigoje norėčiau pasidalinti praeitais metais mirusio visuomenės aktyvisto D. Graeber išsakyta mintimi: „…klimato kaitos klausimai, iš tikrųjų, nėra nuomonės klausimai; su jais tiesiog elgiamasi tarsi jie būtų“.