Daugelį kartų kalbėdamas apie klimato kaitą sulaukiau klausimo apie 2 °C globalios oro temperatūros pokyčio ribą ir būtinybę siekti neviršyti jos. Kodėl ši riba mums tokia svarbi ir kodėl būtent ji. Atsakymas yra gana paprastas: 2 °C yra politinis skaičius ir nėra pagrįstas jokiais rimtais moksliniais skaičiavimais, kurie parodytų, jog pasiekus šią ribą įvyks kažkoks katastrofinis lūžis, kuris neįvyktų globaliai oro temperatūrai išaugus 1,8 °C. Viena aišku: kuo didesni pokyčiai, tuo didesnis poveikis žmonijai ir ją supančiai aplinkai. Kai kur (pavyzdžiui, koralinių rifų ar amžinojo įšalo zonoje) nuo tam tikros temperatūros (nebūtinai nuo 2 °C) gali prasidėti procesai, kai sistema savaime, jau be papildomo išorinio poveikio, pereiną į kitą dažniausiai nepageidautiną (žmonijos požiūriu) kokybinę būseną.
Be abejo 2,0 °C yra geriau nei 2,5 °C, bet blogiau nei 1,5 °C. Mano manymu, ir 2,5 °C būtų gražus skaičius, jei tik jį mums pavyktų pasiekti.
Moksliniai tyrimai rodo, jog šansų neviršyti 2 °C yra nedaug. 2017 metais žurnale Nature Climate Change publikuotame JAV mokslininkų straipsnyje nurodoma, jog tikimybė neviršyti 1,5 °C ribą yra vos 1%, o 2 °C – 5 % (Raftery et al., 2017). O nuo to laiko praėjo dar keli metai, kuriuos reiktų pripažinti mažai sėkmingais globalių klimato kaitos švelninimo priemonių diegimo prasme. Dar daugiau, 2020 metais Pasaulio meteorologijos organizacija ir Jungtinės Karalystės meteorologijos biuras paskelbė, kad yra maždaug 20% tikimybė, kad globali temperatūra bent vienais iš 2020–2024 metų viršys 1,5 °C ribą (WMO, 2020)
Taigi, kodėl pasirinkta 2 °C riba?
Visų pirma tai apvalus skaičius. Dar daugiau klausimų kiltų jei ši riba būtų 1,95 °C (vienu laipsniu daugiau nei 2019 metais – 0.95 °C). Antra, tai riba, kurią sunku, bet įmanoma pasiekti. Nepanašu, jog mes dabar darome pakankamai šiam tikslui, bet visgi… Aiškus laiko horizontas, kuris yra ne rytoj. Tai skaičius sakantis, jog mums reikia kažko imtis ir imtis skubiai. Išsikelti 2,5 ar 3 °C tikslą, tai lyg ir iš anksto pateisinti savo nesugebėjimą veikti artimiausiais metais ir realių sprendimų nukėlimą tolimesniam laikotarpiui. Trečia, tarptautiniams susitarimams svarbus aiškus, paprastas ir viešosios komunikacijos prasme gerai įsimenamas tikslas (šiuo atveju – skaičius). Aiškių tikslų nustatymas yra labai svarbūs siekiant pokyčių ir numatant priemones bei laikotarpį skirtą jiems pasiekti.
Truputis istorijos:
• 2 °C ribos istorija nukelia mus į aštuntą XX amžiaus dešimtmetį, kai pasaulyje dar nebuvo pradėję ryškėti globalaus atšilimo ženklai. Jeilio universiteto (JAV) ekonomistas William Nordhaus savo tyrimų ataskaitoje „Can we control carbon dioxide?“ bandė apibrėžti, kokia CO2 koncentracija galėtų būti „priimtina“. Jo manymu, anglies dvideginio koncentracijos padidėjimo sukeltas oro temperatūros pokytis neturėtų viršyti tam tikros ribos. Jis rašė „jei globali temperatūra būtų daugiau nei 2 arba 3 °C aukštesnė už dabartinį vidurkį, ji nepatektų į intervalą kuriame klimatas natūraliai kito per pastaruosius kelis šimtus tūkstančių metų“.
• 1990 metais Stokholmo Aplinkos instituto mokslininkų ataskaitoje „Targets and Indicators of Climatic Change” analizuotos dvi ribos: vieno ir dviejų laipsnių. Jų teigimu “2 °C temperatūros riba gali būti laikoma viršutine riba, kurią viršijus žala ekosistemoms ir nelinijinių reakcijų rizika sparčiai didės”.
• Pirmas politinis šios ribos įvardijimas įvyko 1996 metais, kai susirinkę Europos Sąjungos valstybių narių aplinkos ministrai oficialiai įvertino klimato kaitos keliamas grėsmes ir savo posėdžio dokumente „Community strategy on Climate Change – Council conclusions“ pareiškė, kad „atsižvelgdama į rimtą tokio padidėjimo keliamą riziką ir į labai didelius stebimus pokyčius, Taryba mano, kad vidutinė globalios temperatūros pokytis neturėtų viršyti 2 laipsnių ribos, lyginant su virš priešindustriniu lygiu, todėl reikia imtis ribojimų bei emisijos mažinimo siekiant išlaikyti CO2 koncentraciją atmosferoje mažesnę nei 550 ppm“. 2020 metų pabaigoje ji buvo 415 ppm.
• Tarptautiniuose susitarimuose (už Europos Sąjungos ribų) ši riba pirmą kartą oficialiai įvardinta 2010 metais Kankune (Meksikoje) vykusioje šešioliktoje kasmetinėje šalių konferencijoje (COP16 – Conference of Parties), kurioje nurodoma, jog riekia siekti, „kad temperatūra nepakiltų daugiau nei 2 °C virš priešindustrinio lygio ir artimiausiu metu apsvarstyti galimybę šią ribą sumažinti iki 1,5 °C“.
• Na ir galų gale COP21 metu 2015 metais buvo pasirašytas Paryžiaus susitarimas, kuriame pakartojamas tikslas dėl kurio susitarta Kankune ir teigiama, jog reikia siekti, kad globalios temperatūros pokyčiai būtų gerokai mažesni nei 2 °C bei stengtis neviršyti 1,5 °C ribos.
Pensilvanijos universiteto (JAV) profesorius David Titley pateikia gražią analogiją su sunkvežimiais riedančiais nuo itin ilgų ir tiesių nuokalnių, būdingų JAV keliams. Beje kiekvienos tokios nuokalnės pradžioje yra specialios aikštelės sunkvežimiams, skirtos stabdžių pasitikrinimui (įdomu, ar žmonija turi stabdžius?). Taigi D. Titley rašo:
„Šiuos tikslus galima palyginti su sunkvežimių greičio apribojimais, kuriuos matome leisdamiesi nuo kalnų. Greičio apribojimas (tarkim, 30 mylių per valandą) leis bet kokio tipo sunkvežimiams nusileisti su atsarga. Mes žinome, kad nusileidimas nuo kalvos 70 mylių per valandą greičiu gali sukelti avariją apačioje. Tarp tų dviejų skaičių? Rizika didėja didėjant greičiui. Ir čia mes esame su klimato kaita. Jei negalime nusileisti nuo kalno 30 mylių per valandą greičiu, pabandykime važiuoti 35 ar 40 mylių per valandą greičiu. Nes mes žinome, kad judėdami 70 mylių per valandą greičiu – kaip įpratę lygiame kelyje – sulauktume katastrofinių pasekmių, o to niekas nenori“.
Pabaigai noriu dar kartą pakartoti, jog 2 °C riba neturi labai konkretaus mokslinio pagrindo, tačiau tai yra tikslas – aiškus ir pasiekiamas, kuris neleidžia atidėlioti veiksmų, bet ir suteikiantis viltį išvengti katastrofiškų klimato kaitos pasekmių.