Pastaruoju metu apie klimato kaitą klausia kas tik netingi. Įvairiausių apklausų skaičius nuolat auga, tačiau jų duomenų interpretacijoje paliekama daug nežinomųjų. Vieną, iš vertų dėmesio, originaliau sprendžiančių šiuos klausimus apklausų, EPCC (angl. – European Perceptions of Climate Change) jau esu aptaręs savo rašiniuose apie europietišką klimato kaitos suvokimą ir efektyvesnį visuomenės įsitraukimą. Dabar noriu pasidalinti keliomis mintimis apie tai, kodėl itin dažnai apklausų metu gauti rezultatai prasilenkia su realybe ir, kokią, iki absurdo prieštaringą, informaciją galima rasti apklausose.
Eurobarometer klimato kaitos tyrimas (2019). Apibendrinti Europos Sąjungos (ES) rezultatai rodo, kad absoliuti dauguma žmonių supranta klimato kaitos aktualumą. Gavęs tokį statistinį patikimumą ar koreliaciją dažnas mokslininkas netvertų savame kailyje ir džiaugtųsi atradęs neginčijamą įrodymą, priklausomybę, tendenciją. Matant tokius skaičius, išėjus į miesto centrą, aplink turėtų zuiti tik elektromobiliai bei viešasis transportas, pastatų energijos naudojimo (tik žaliosios) energijos efektyvumas siektų A++ lygį, parduotuvėse būtų prekiaujama tik ekologiškais augalinės kilmės produktais, o ir patys miestai nepanėšėtų į mums įprastus, o būtų žalumos oazės. Išėjus į gatvę susiduri su realybe ir natūraliai kylančiais klausimas. Pasaulio mokslininkams pasiekti bendro sutarimo dėl antropogeninės klimato kaitos kilmės prireikė kelių dešimtmečių, užauginti visuomenės nuomonę Lietuvoje iki panašių aukštumų pakako dešimties metų. Tačiau yra esminiai skirtumai tarp šių skaičių, mokslininkai įsivardinę ir susidūrę su problema ją sprendžia, o didžioji dalis visuomenės toliau gyvena kaip gyvenusi. Jei 93 % gyventojų klimato kaitą mato kaip svarbią problemą, kodėl jos nesiimama spręsti? Norom nenorom prieš akis iškyla Timothy Mortono (nors nesu jo gerbėjas) klimato kaitos kaip „hiperobjekto“ idėja. Jeigu nesuvokiame ir negalime fiziškai pačiupinėti problemos dydžio, mes, kaip žmonės, negebame ir nenorime imtis konkrečių veiksmų. Kaip rodo tyrimai, įvairiose pasaulio šalyse itin aktyvių dėl klimato kaitos „sunerimusių“ žmonių skaičius pasaulyje neturėtų viršyti ketvirtadalio. Remiantis Lietuvos mokslo tarybos remiamo KLiKS projekto (bendradarbiaujant su EPCC projektu) duomenimis tik 16,5% Lietuvos gyventojų yra susirūpinę dėl klimato kaitos poveikio Lietuvai.
Naujausia ES piliečių nuomonės apklausa klimato kaitos klausimais (Special Eurobarometer 490, 2019)
Anksčiau, išmesti šiukšlę į tam skirtą vietą ar užsukti čiaupą buvo natūralu ir įvardinama kaip tvarkingumas ar taupumas. Šiuo metu, kiekvienas pilietis, pridavęs butelį į taromatą ar ištraukęs kroviklį iš maitinimo lizdo gali didžiuotis patekęs tarp 93 % ES gyventojų, kurie ėmėsi veiksmų kovoje su klimato kaita. Realybė yra kiek kitokia, Lietuvoje (ir vidutiniškai visoje ES) nė viena veikla išskyrus tris (šiukšlių rūšiavimas, vienkartinė pakuotės mažinimas, aukštesnės energetinės klasės prietaisai) neperžengia 50 % ribos. KLiKS tyrimo ataskaitoje pažymima, kad lietuviai nėra linkę asmeniškai (tik 23,5 %) imtis aktyvių veiksmų kovodami su klimato kaita, na, jei tai darytų kiti, skaičius ūgteltų beveik dukart (43,8 %). Dar viena tema, dėl kurios išryškėja didelė atsakančiųjų „nežinystė“ (veidmainystė), yra prisitaikymo prie klimato kaitos nauda. Lietuvoje net 19 % apklaustųjų apskritai nežino, kas yra ir kokią naudą gali suteikti prisitaikymas prie klimato kaitos. Dauguma (41 %) iš dalies pritaria prisitaikymo teikiamai naudai. Nenuostabu, nes žiniasklaidoje nuolat skamba mintys, kad klimato kaitos programos lėšos, skirtos prisitaikymui, buvo panaudotos pastatų renovacijai, gaisrinių automobilių pirkimui, bažnyčių rekonstrukcijai ar fotoalbumų leidybai. Smagu, kodėl gi neparėmus tokių naudingų žmogui veiklų, tik, deja, niekaip nepadedančių prisitaikyti prie klimato kaitos. Lieka tik ketvirtadalis matančių teigiamą prisitaikymo naudą Lietuvai.
Dar vienas dirbtinai išpūstas skaičius – 92 % ES piliečių mano, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekis turi būti sumažintas iki minimumo. Pirmiausia, kyla klausimas, kada šis minimumas bus pasiektas. Jei bus imamasi veiksmų dabar, tada galima tikėtis, kad Europa taps klimatui neutraliu žemynu 2050 m. O jeigu likus 5 metams iki termino pabaigos (kaip dažniausiai būna), šis tikslas liks neįgyvendintas? Vyrauja klaidinga nuomonė, kad dabar galime sau leisti vartoti kiek tinkami, na, o jau likus keliems metams suveršime diržus ir greit sumažinsime. Visuomenė tikisi, kad viskas bus išspręsta vyriausybiniu lygiu skatinant „žaliąją“ energiją (92 % pritariančių) arba inovacijų ir technologinio progreso dėka (75 % pritarančių). Tokiu būdu nusimetama atsakomybė už savo veiksmus. KLiKS tyrimas parodė, kad iš esmės žmonės Lietuvoje pritaria, kad energija būtų gaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI – vėjas, saulė, hidroenergija). Gyventojai noriai pritaria subsidijoms į AEI ir pastatų renovaciją naudojant viešąsias lėšas (valstybinis lygmuo), bet mažai palaiko elektros kainos augimą siekiant sumažinti jos vartojimą (asmeninis lygmuo). Energija turi būti nebrangi, tiekiama be trikdžių, nepriklausoma, neribojanti ekonomikos augimo, bet kartu draugiška aplinkai. Sudėjus viską kartu gauname neišsprendžiamą galvosūkį. Daugiau negu pusė gyventojų pritaria (56,2 %), kad Lietuvos poreikius gali patenkinti AEI, bet, tuo pat metu, beveik tiek pat žmonių (49,4 %) mano, kad suskystintų dujų terminalas (iškastinis kuras) yra svarbus užtikrinant energetinį šalies saugumą!? Nenuostabu, kad su energetika susijusių klausimų grupėje nėra vieningumo – daugiau kaip 30 % atsakiusiųjų neturėjo konkrečios nuomonės šiais klausimais. Lyginant su abstrakčiomis klimato kaitos kaip problemos ar sprendimo sąvokomis, šiuo atveju paliečiami asmeniniai interesai, kurie yra aukščiau visuomeninių.
Klimato kaitos neigimo psichologija (2020). Iš esmės, ėmiausi rašyti klimato kaitos apklausų tema tik atsitiktinai perskaitęs Susanne Stoll-Kleemann ir Tim O’Riordan tyrimą. Su Susanne tyrimais jau buvau susidūręs anksčiau, jie tapo pagrindu rašant apie asmeninių veiksmų svarbą mėsos vartojimo ir jūrinio raštingumo temose. Iš pirmo žvilgino, tai eilinė Vokietijos gyventojų apklausa (10 klausimų), siekianti išsiaiškinti jų požiūrį į klimato kaitos švelninimo poreikį. Tačiau šiame tyrime yra trys, mano nuomone, labai svarbūs dalykai, išskiriantys jį iš kitų panašaus tipo darbų.
Pirma, tyrimas yra analogiškos 2001 m. apklausos, vykdytos Šveicarijoje, pakartojimas. Suprantama, kad abu tyrimai radosi visai kitokiose klimato kaitos suvokimo ir svarbos kontekstuose, kas leidžia palyginti žmonių požiūrio raidos ypatybes per ši laikotarpį. Jei ankstesniu atveju buvo svarbu suprasti, kodėl daugelis žmonių apskritai neįvardina klimato kaitos kaip „čia ir dabar“ vykstančio reiškinio bei jo antropogeninės kilmės, tai dabartyje aktualiau suvokti, kodėl absoliutaus žinojimo ir neginčijamos svarbos mūsų ateičiai kontekste klimato kaitos švelninimo veiksmai (angl. – low-carbon behaviors) vis tiek yra ignoruojami.
Antra, tyrimas orientuotas ne į kiekybinių, bet kokybinių atsakymų paiešką. Autoriai siekia atrasti psichologines klimato kaitos švelninimo veiksmų neigimo priežastis. Šalia bendro pobūdžio klausimų respondentų prašoma savais žodžiais apibūdinti: kaip jie jaučiasi skaitydami informaciją apie klimato kaitos pasekmes, kas yra atsakingas už veiksmus, susijusius klimato kaita, ar yra pakankamai daroma šioje srityje ir kt. Kiekybinė analizė atliekama koduojant atsakymus naudojant ATLAS.ti programinę įrangą. Psichologinio neigimo mechanizmams apibūdinti, autorės, greta anksčiau naudotos Festinger (1957) kognityvinio disonanso teorijos, pasitelkia Bandura (2007) psichosocialinio pasirinktinio moralinio atsiribojimo mechanizmo modelį.
Trečia, tyrimų palyginimas, kokybinė atsakymų analizė bei panaudoti psichologiniai modeliai leidžia moksliškai pagrįsti klimato kaitos švelninimo veiksmų psichologinio neigimo priežastis. Tai atskleidžia, kad tiesioginis antropogeninės klimato kaitos neigimas pakeičiamas kitu neigimu – atsakomybės už individualius klimato veiksmus. Nors dauguma žino ir labai jaudinasi dėl klimato krizės, moralinio atsiribojimo būdai vaidina svarbesnį vaidmenį (atsakomybės sklaida ir perkėlimas). Remiantis tyrime pateiktais atvirais atsakymais, „atsakomybės perkėlimas“ (ang. – displacement of responsibility) yra dažniausiai pasitaikantis veiksmas. Tarp jų yra glaudus ryšys su paveiksle pateiktais rezultatais, kurie parodo tuos veikėjus (buvo galimi keli atsakymai), kurie buvo įvardyti kaip atsakingi už klimato krizę ir jos įveikimą. Tačiau, autorių nuomone, sunku nubrėžti ribą tarp „atsakomybės perkėlimo“ ir to, kur prasideda „tinkamas atsakomybės priskyrimas“.
Atsakymai į klausimus: „Kas atsakingas už klimato kaitą?“ ir „Kas labiausiai turėtų imtis veiksmų prieš klimato kaitą?“ (Stoll-Kleemann ir Tim O’Riordan, 2020)
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad šis tyrimas suteikė iki šiol neturėtą mokslinį pagrindą, artimą mano požiūriui. Vieninteliai veiksmai, kuriuos išties darome, siekiant sušvelninti/prisitaikyti prie klimato kaitos kol kas lieka tik popierinių (elektroninių) apklausų skaičiai, dažniausia prasilenkiantys su realybe.