Labai dažnai kalbant apie šiltnamio dujų emisijas tenka išgirsti klausimą: kas daugiausiai prisideda prie to, jog anglies dioksido koncentracija atmosferoje auga? Beveik neabejoju, jog klausėjas tikisi išgirsti valstybių pavadinimus – Kinija ir JAV. Tačiau tikrasis atsakymas nėra toks paprastas. Kaltinti Kiniją, tai tas pats kas kaltinti kaimyną, iš kurio perki plytas savo dvaro statybai, kad iš jo plytų degimo fabrikėlio dūmai rūksta. Dar blogiau, kaimynas tą fabrikėlį pastatė, nes mato, kad tau tų plytų reikės vis daugiau ir daugiau, o tu pats teptis rankas nenori (ne bajorų reikalas plytas degti, bajorų reikalas – popierius pasirašinėti). Jau seniai Kinija yra pagrindinis pramoninės produkcijos importuotojas į Europos Sąjungos (ES) valstybes. 2019 metų ES-Kinijos prekybos deficitas siekė net 164 milijardus eurų. Mes jiems pardavėme už 198 mlrd., o pirkome už 362 mlrd. Eurų. Neapgaudinėkime savęs, kad Kinija gamina nekokybiškas prekes, tinkamas tik „atsilikusioms“ Rytų Europos šalims. Visų didžiųjų ES ekonomikų (Vokietijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir t.t.) importas iš Kinijos žymiai viršija eksportą. Naujausi duomenys rodo, jog Kinijos eksportas į ES pagaliau viršijo eksportą į JAV (daugelį metų ši šalis buvo ta, į kurią keliaudavo daugiausiai kiniškos produkcijos). Taigi Kinija dirba (ir ekonomiškai stiprėja!!!) tam, kad patenkintų taip vadinamos „globalios šiaurės“ vartotojiškus poreikius. Ir ne tik Kinija – tam rūksta didžiosios dalies pietryčių Azijos valstybių kaminai. Taigi pratęskime frazę pagal E. Hemingvėjų teksto pavadinime. Jie rūksta tau! Dar pridėkime formaliai geografiškai šiam regionui nepriklausantį Bangladešą, iš kurio drabužiai (H&M, Adidas, Nike ir kt.) keliauja į Europos supermarketus, taip pat ir siūti mažytėmis vaikiškomis rankutėmis, kad nuo klavišų spaudinėjimo prakaituotos vietos tėvelių atžalų nugarytės neliptų prie kėdės. Gal čia aš ir kiek perlenkiau lazdą, tačiau vaikų darbo išnaudojimas išlieka didžiule šios šalies problema.
Taigi kas kaltas, kad šiltnamio dujų koncentracija auga? Mano atsakymas paprastas – vartotojas. Aš nesiūlau iš esmės mažinti vartojimo. Vartojimas – ekonomikos variklis (bent jau man taip yra įkalta į galvą ir aš nedrįstu pagalvoti kitaip 🙂 ). Ekonominis (taip pat ir pramoninės produkcijos gamybos) nuosmukis gal ir laikinai sumažintų CO2 emisiją (pvz., 2009 ar 2020 metai), tačiau ilgalaikėje perspektyvoje grėstų laikai, kai valstybės bando išgyventi (sveikas sugrįžęs vietos iškastini kure, sustiprėjęs miškų kirtime ir t.t.), kyla įvairi regioninė ir globali įtampa, o tada apie klimato kaitą galvojama mažai. Ir užuot kūrę pažangias žalias technologijas, mes kurtume dar daugiau pažangių naujoviškų ginklų.
Tačiau vartojimas gali būti įvairus ir todėl vartotojas turi prisiimti atsakomybę už tai, ką jis perka, kaip produkcija yra gaminama ir tik vartotojo dėka mes galime pakeisti pasaulį. Pakartosiu banalią frazę, „jog vartotojas balsuoja pinigine“, o gamintojas tikrai norės pačiupinėti šiuos balsavimo biuletenius. Todėl gamintojas prisitaikys ir darys taip, kaip mes norime. Tik duokime jam ženklą.
Bet ar pasiruošęs vartotojas? Ar vartotojas sutinka mokėti daugiau už švarią energiją? Už mažiau taršią (ištekliai, gamyba, atliekos) produkciją? Puikiai žinome, jog kokybiška ir pigu yra retas derinys. Ir šiuo atveju mes kalbame apie savo gamtinės aplinkos kokybę. O ši kokybė taip pat turi savo kainą. Labai dažnai girdžiu pasakymus, jog aplinkosauga (taip pat ir klimato kaita) pasirūpinsime tada, kai išspręsime kitas problemas. Kai pasaulyje neliks skurdo ir visur įsivyraus taika (primena mis Visata konkurso kalbas). Nebūkime naivūs. Tai artimiausiais dešimtmečiais, ar net šimtmečiais, neįvyks. O mūsų aplinkos kokybės bloginimas tik dar labiau pagilins egzistuojančias problemas.
Taigi mes galime rinktis ir laikas tai padaryti.
P.S. Pradėdamas rašyti šį tekstą, norėjau parašyti apie atskirų šalių gyventojų ekologinį pėdsaką, kurį jie palieka mūsų planetos paviršiuje, tačiau įžanga gavosi kiek per ilga. Taigi skaičiukus palikime kitam kartui.