Diskusijų nebekelia mintis, kad antropogeninių veiksnių įtaka klimatui tik stiprėja. Kaltiname išmetamųjų dujų kiekius atmosferoje, aplinkos taršą, besaikį vartojimą, tačiau ar susimąstome, kaip visų pirmiausia atsidūrėme tokioje padėtyje ir kaip efektyviausiai ją spręsti?
Būdama jaunosios kartos atstovė vis pagalvoju, kad man gimus planetoje jau buvo 5,5 mlrd. žmonių, o šiandien gimę vaikai tampa dar vienu planetos gyventoju iš čia jau esančių 7,8 mlrd. Kai gimė mano seneliai, žmonija atrodė visiškai kitaip – valstybės buvo iškamuotos dviejų Pasaulinių karų, ištekliai dar buvo ganėtinai brangūs, sunkiai prieinami, apie globalizaciją dar tik sklido mintys, o planetoje gyveno „tik“ 2,5 mlrd. žmonių. Mano tėvų karta gimė jau kiek kitokiais laikais – globalizacija buvo pasistūmėjusi, bet geležinė uždanga nelabai ką įsileido. O planetoje mūsų rūšies atstovų jau buvo net 4 mlrd. Šie laikai, nors ir pasižymintys dar neregėta tarpvalstybine taika, jaunuoliams atneša ilgai brandintą naštą – klimato kaitą. Kiekviena karta gimsta pasaulyje, kurio veidas labai greitai keičiasi. Ir tai tikrai ne tik dėl to, kad tirpsta ledynai ar kinta miškų ekosistema. Planetos veidas keičiasi ir dėl galybės antropogeninių veiksnių, kurie jau toli gražu nebebando patenkinti augančios planetos populiacijos poreikių, o verčiau įvairiomis priemonėmis skatina spartų ekonomikos augimą, paremtą ekosistemų alinimu.
Be perstojo sparčiai augant gyventojų skaičiui klausimas „kaip efektyviai švelninti klimato kaitą?“ tampa vis opesnis. 2017 metais atliktame Lundo universiteto (Švedijoje) ir Britų Kolumbijos universiteto (Kanadoje) dviejų autorių tyrime buvo bandoma ieškoti auksinės formulės, kuri efektyviausiai prisidėtų prie problemos sprendimo. Autoriai Seth Wynes ir Kimberly A Nicholas surado net keturis perliukus, tačiau vienas iš jų – bene efektyviausias. Skaičiavimų rezultatai rodo, kad gyvendami be automobilio išsivysčiusiose šalyse galime sutaupyti 2,4 tCO2e per metus, vengdami lėktuvų skrydžių galime sutaupyti 1,6 tCO2e vienam transatlantiniam skrydžiui į abi puses ir laikydamiesi augalinės mitybos per metus sutaupytume 0,8 tCO2e. Vykdydami visas šias tris rekomendacijas nepasiektume nei pusės galimo poveikio problemos sprendimui, nei turėdami vienu vaiku mažiau (išsivysčiusiose šalyse vidutiniškai sumažėja 58,6 tonos CO2 ekvivalento (tCO2e) išmetamų teršalų per metus). Tad iš karto kyla klausimas – ar yra etiška reikalauti žmonių turėti vienu vaiku mažiau? Patyrinėkime giliau.
Visų pirma pripažinkime, kad per pastarąjį šimtmetį populiacijos augimas planetoje buvo nekontroliuojamas (išskyrus Kiniją), todėl atsidūrėme tokioje situacijoje, kurioje 7,8 mlrd. gyventojų turi bendražmogiškų poreikių, kurie neišvengiamai palieka gilų savo pėdsaką klimato kaitos istorijoje. Dar turėtume prisiminti, kad kiekviena planetos valstybė turi savo unikalią demografinę raidą, kurių tiesiog negalima universaliai apibendrinti. Tyrimo autoriai analizavo išsivysčiusių valstybių gyventojų vartojimo ryšį su į atmosferą išmetamųjų dujų kiekiu, bet pabrėžtina tai, kad nors ir didžiausias gyventojų prieaugis stebimas besivystančiose valstybėse, išsivysčiusių valstybių gyventojų vartojimas žymiai perteklinis, tad ir įtaka klimatui kur kas stipresnė. Galiausiai, autoriai pateikia tik skaičiavimus ir išvadas, galutinis sprendimas – priimti rekomendacijas ar ne – lieka skaitytojui. Juk niekas nesako atsisakyti tėvystės džiaugsmo dėl planetos gerovės. Tik rekomenduojama turėti vienu vaiku mažiau.
Juk svarbu ne tik gyventojų skaičius, bet ypač aktualus yra jų gyvenimo būdas. Įsivaizduokite žmogaus kūną, kuris kupinas mikroorganizmų – jums svarbus jų skaičius, ar tai, ką jie jūsų kūne veikia? Kur kas svarbiau yra ne tik atsisakyti vaikų, bet akcentuoti jų pasirinkimų įtaką visos planetos sistemai – tiek gamtinei, kiek ir visuomeninei. Juk mūsų senelių karta, nors ir gyvendama kur kas mažesnėje žmonių populiacijoje, gebėjo destruktyviai eikvoti išteklius ir sėdami skausmą bei kančią rašė gėdingą žmonijos istoriją. Lietuvoje, kuri pastaraisiais dešimtmečiais išgyvena sparčią depopuliaciją, pasakyti „turėk vienu vaiku mažiau“ gali būti labiau žalinga, nei efektyvu. Bet tik nuo mūsų priklausys, kokį gyvenimo būdą šie vaikai paveldės, kokiomis vertybėmis priims sprendimus ir kaip žiūrės į natūralią gamtą. Kur kas svarbiau būtų mokyti jaunąją kartą prisiimti atsakomybę už savo sprendimų globalią įtaką, drąsiai su jais kalbėti apie visų mūsų kuriamą klimato pėdsaką ir grąžinti žmogaus nutrūkusį ryšį su gamta. Pora, turėdama du vaikus, didelio populiacijos prieaugio nesukurs, tačiau gali sukurti tvarią kartą, kuri savo vertybėmis pranoks ne tik mus, bet visas iki šiol buvusias kartas.
Turite vaikų ir nežinote nuo ko pradėti? Remkitės pirmais trimis minėtais autorių atradimais – paverskite savo mitybą empatiška ir maksimaliai sumažinkite gyvūninės kilmės produktų vartojimą; venkite dažnų skrydžių, verčiau atraskite jus supančios lietuviškos gamtos magiją; puoselėkite savo sveikatą ir kur kas daugiau vaikščiokite pėsčiomis arba minkite dviračiu, ilsindami automobilį namuose. Prisiminkite, kokiais įspūdingais laikais gyvename, kuriuose mes visko turime ir mums nieko netrūksta. Daiktų perteklius yra šių laikų kartos problema, tad mainykitės, sutaisykite sugedusius, pasidarykite patys arba pirkite mažiau, bet kokybiškiau. Atkreipkite dėmesį į tai, kad jūsų perkamos prekės finansuoja darbo vietas, tad pasidomėkite ar jūsų pirkiniai prisideda prie darnios, etiškomis vertybėmis paremtos visuomenės kūrimo, o galbūt kaip tik atvirkščiai – kelia didesnę žalą nei naudą? Galingiausią patarimą, kaip vyšnią ant torto, palikau pabaigai – negailėkite savo vaikams ne daiktų, o laiko kartu. Lai tai tampa ta karta, kurios tėvai rado laiko vėl pavirsti vaikais ir mažomis akimis žvelgdami į gamtą matė didžiausią planetos stebuklą – gyvybę. Saugokime ją, saugokime save.
Tad turėkime vaikų, patirkime tėvystės džiaugsmą prisimindami, kad kiekvienas paliekame savo pėdsaką.