Šį tekstą pradėjau ruošti dar prieš pasirodant straipsniui apie universitetų (tame tarpe ir mūsų) klimato krizės edukacinį potencialą žurnale „Spectrum“ . Jį paskatino Walter Leal Filho ir kolegų (2019) mokslinė publikacija apie klimato skeptiškumo paplitimą universitetuose pasauliniu lygmeniu. Kilo daug minčių apie galimą universitetų lyderystę, edukacijos svarbą visų lygių mokyklose ir priežastis skatinančias/trukdančias tikslams pasiekti. Naiviai bandžiau peržiūrėti ir apžvelgti kuo dagiau knygų ir paskirų straipsnių (susikaupė virš 30 įvairiausių šaltinių), tačiau supratęs, kad klimato krizės edukacija yra populiaresnė tema nei tikėjausi, pasidaviau. Nusprendžiau pajudėti paprastesniu keliu: aptarti kelis tarpusavyje nesusijusius pavyzdžius iš mokymo įstaigų (ir ne tik) gyvenimo, susijusių su klimato krizę.
Vizija. Leiskit sau trumpam įsivaizduoti – eilinė diena vienoje iš Lietuvos gimnazijų. Mokiniai renkasi į pirmą pamoką – lietuvių kalba ir literatūra. Mokytoja(s) su mokiniais aptaria ką tik perskaitytą knygą, Marijaus Gailiaus romaną „Oro“. Kitoje pamokoje aptariamas tarptautinių aplinkosauginių terminų vartojimas ir jų lietuviški atitikmenys. Trečioji pamoka – istorija, šiandien šiuolaikinės istorijos pamoka skirta IPCC (Intergovernmental Panel on Climate Change) ataskaitoms ir jų svarbai klimato politikoje aptarti. Nepamiršti bus ir aplinkosaugos temų atgarsiai Gedimino laiškuose. Fizikos pamokoje toliau tęsiamas atmosferos termodinamikos dėsnių praktinis taikymas bei pristatomi mokinių sukurti projektai. Šiandien visi gimnazijoje pajusime, ką reiškia atmosferai sušilti 4 °C! Ir pabaigai dailė, mokytoja(s) išsiveda mokinius į gamtą, šiandien puiki proga pažinti peizažo techniką – atvaizduoti tvyrantį aplinkoje fotocheminį smogą ir jo nepakartojamas spalvas. Suprantama, kad daugeliui gali atrodyti toli iki šios utopijos. Na, o jautresnės vaizduotės mokytojas (ypač siejantis savo veiklą su nacionalinio identiteto ugdymu) išgirdęs tokias mintis pradeda žagsėti iš baimės. Manyčiau, kad aplinkosauginis mokymas pasieks mūsų lavinimo įstaigas greičiau nei tikimės, tik kokia forma to bus pasiekta?! Viena vertus, naivu būtų tikėtis, kad mokytojai bus linkę „įsileisti“ naujus dalykus, aukodami kitą, be galo svarbią, žinių dalį. Kaip pasakoti apie svetimus dalykus ar apie tai, kuo pats nevisai tiki ar supranti? Kita vertus, ar mokiniai, kurių dauguma jau dabar nesugeba apžioti esamos informacijos kiekio, bus suinteresuoti papildomai mokytis aplinkosauginių dalykų? Prievarta niekada neatneša gero nei mokiniams, nei mokytojams.
Realybė. Ką kalba pasaulis ir atskiros valstybės apie klimato edukaciją? Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) skiria daug dėmesio didinant klimato raštingumą tarp jaunų žmonių. Vykdydama „Klimato kaitos švietimo darnaus vystymosi labui“ programą, UNESCO siekia, kad švietimas klimato kaitos klausimais taptų svarbesne ir matomiausia tarptautinio atsako į klimato kaitą dalimi. Programa siekiama padėti žmonėms suprasti šiandieninio klimato atšilimo poveikį ir padidinti jaunimo „klimato raštingumą“. Italija tapo pirmąja šalimi, kuri, pradedant nuo 2020 mokslo metų, įtraukė klimato kaitos švietimą visose mokyklose:
„Kiekvienais metais visų klasių mokytojai turės įtraukti 33 valandas mokymosi apie klimato kaitą ir susijusias temas.“
UNESCO šių metų gegužį paskelbė, kad iki 2025 metų aplinkosaugos studijos turėtų būti standartinis mokymas visose šalyse. Na, o kaip yra realybėje? Po Italijos tik Naujoji Zelandija klimato kaitos pamokas įtraukė į savo vidurinės mokyklos mokymo programą, o kitos šalys, tokios kaip Argentina ir Meksika, ėmėsi preliminarių veiksmų, kad galėtų sekti pavyzdžiu. Kanadoje, Lakehead universiteto atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad net 43 % mokinių klydo testo apie klimato kaitą metu, o 86 % kanadiečių teigia, kad jiems reikia daugiau informacijos apie klimato krizę. Dėstytojai mano, kad klimato kaitos edukacija turi būti visų mokytojų, ne tik gamtamokslinės krypties, reikalas. Tyrimas parodė, kad pirmiausia klimato mokoma per tiksliųjų mokslų (gamtos, technologijų) prizmę ir tik vėliau prijungiami socialiniai mokslai. Judėjimas Fridays for Future (FFF) dar labiau negu anksčiau pradėjo akcentuoti visuotinio klimato švietimo svarbą pradėdami projektą „Klimato švietimas visiems“ (angl., FFF Climate Education). Pagrindiniai reikalavimai, kaip turi būti įgyvendintas švietimas apie klimato krizę, buvo išsiųsti laiškais daugiau nei 10-ies Europos valstybių Vyriausybėmis ir Švietimo ministerijoms, ne išimtis ir Lietuva. Tiesa, panašiai skambantys teiginiai jau nuo 2012 m. formaliai įrašyti į „Nacionalinę klimato kaitos valdymo politikos strategiją“. Kaip rašoma naujoje „Nacionalinę klimato kaitos valdymo darbotvarkės“ redakcijoje (2021 m.):
„…įtraukti klimato kaitos klausimus į visų švietimo lygių programas, rengti specialistus, galinčius kvalifikuotai spręsti klimato kaitos valdymo klausimus, kelti specialistų kvalifikaciją ir vykdyti perkvalifikavimą darbui su pažangiausiomis technologijomis ir sprendimais.“
Taigi, teisinis pagrindas ir interesas lyg ir yra, belieka tai įgyvendinti!
Kaip rašiau viename savo straipsnių dauguma pasaulio gyventojų palaiko klimato kaitos mokymą ir atliekų rūšiavimą mokyklose… tačiau, jaunimo reakcijos yra itin kontraversiškos. 2019 m. pasirodžiusiame UNESCO leidinyje apie pasaulinį klimato kaitos edukacijos progresą nustatyta, kad visuomenės sąmoningumo didinimas (47 %) yra dominuojanti mokymo forma (daugiausia taikoma žiniasklaidos priemonių ir politikų), tuo tarpu visuomenės įsitraukimas (4 %) ar tarptautinis bendradarbiavimas (9 %) yra menkai akcentuojamas. Nenuostabu, kad jaunimas yra linkęs emigruoti arba daug palankiau žiūrėti į klimato krizės sprendinius autokratinėmis valdžios priemonėmis. Įdomios tendencijos pastebimos žiniasklaidos priemonių menkai nušviestame „Eurobarometro“ tyrime „Mokslo, tyrimų ir inovacijų suvokimas visuomenėje“ (ang. – Public perceptions of science, research and innovation) (2014). Lietuva užima aukštą 3 vietą tarp visų ES šalių pagal studijavusių žmonių procentą (31 %) mokslinius-technologinius dalykus universitetuose. Į klausimą „Koks mokslo ir technologinių inovacijų poveikis kovai su klimato kaita bus po 15 metų?“ teigiamai atsakė 59 % Lietuvos gyventojų (ES 54 %), o į klausimą „Koks bus žmogaus veiksmų ir elgesio pokyčių poveikis?“, teigiamai atsakė 37 % (ES 39 %). Tačiau didžiausią nerimą kelia atotrūkis tarp mokslinių-technologinių inovacijų ir individualių žmogaus veiksmų indėlio vertinimo, skirtumas yra vienas didžiausių ES 22 % (1–2 vieta). Manau, kad šis procentas per pastaruosius septynerius metus tik dar labiau išaugo. Viena iš prielaidų, kodėl taip galėjo nutikti yra kognityvinio mokymosi būdo (pavyzdžiui, buvo pateikiama nuorodų į „supratimą“, „sąmoningumą“ ar „žinias apie“ klimato kaitą) įsigalėjimas visuose mokymo lygiuose. Klimato krizės neišspręsime vien moksline-technologine pažanga, tad visapusiškas klimato švietimas, įtraukiant socialinio, emocinio ir elgsenos mokymosi metodus, padėtų mažinti šį atotrūkį.
Nepritarimas. Vis tik grįžkime prie pradžioje paminėto straipsnio apie aukštąjį mokslą. Atlikę statistinę ir geografinę analizę pagal 237 anketų iš 51 pasaulio šalies duomenis autoriai nustatė, kad skepticizmo apraiškų klimato kaitos atžvilgiu vis dar pasitaiko. Vienas iš būdų sumažinti skepticizmą ir galbūt sustiprinti institucines pastangas yra aktyvesnis universiteto studentų įtraukimas į klimato klausimus: toks įsitraukimas – per mokymą, mokslinius tyrimus ar neakivaizdinę veiklą – gali paskatinti didesnį susidomėjimą ir geriau pasiruošti mūsų ateičiai. Viena iš skepticizmo problemų gali būti dėstytojai, kuriems asmeniškai ši tema atrodo nesvarbi, gali būti nemotyvuoti mokyti apie klimato kaitą. Problema yra ir tai, kad meninės pakraipos dėstytojai daug sunkiau geba bendrauti šia tema, o mokslinės pakraipos atstovai tai daro lengviau. Pavyzdžiui, Vinčesterio universitete (Jungtinė Karalystė) tik 46 % studentų mano, kad universitetai daro pakankami prisidėdami prie klimato krizės sprendimo. Leal Filho ir kolegų teigimu visos priemonės yra tinkamos, nes tai mažina atotrūkį, susijusį su skirtumais tarp „ką universitetai turėtų daryti“ ir „ką universitetai iš tikrųjų daro“, ypač pastebimą besivystančiose šalyse.
Poreikis. Suprantama, kad universitetai būdami svarbiausi edukacijos, inovacijų ir mokslinių tyrimų centrai gali dalyvauti sprendžiant su klimato kaita susijusius klausimus pradedant kompleksiniais moksliniais projektais (švelninimas, prisitaikymas), vykdant pačių institucijų klimato apsaugą (energijos vartojimo efektyvumas, anglies neutralumas) ir baigiant klimato klausimų įtraukimu į bendrą universiteto viziją bei atskirų studijų programas. Aukštojo švietimo įstaigos įvairiai prisideda sprendžiant klimato krizę. Dar 2013 m. JAV atlikto plataus tyrimo metu paaiškėjo, kad studentai pasitiki informacija apie klimato kaitą, kurią pristato jų aukštųjų mokyklų dėstytojai.
Naujausiame Leal Filho ir kolegų (2021) tyrime siekta apibendrinti klimato kaitos mokymą 45 pasaulio šalių universitetuose pasitelkiant bibliografinės analizės, internetinės apklausos ir atvejų tyrimo metodus. Faktas yra tai, kad ne visi universitetai yra visiškai pasirengę kovoti su klimato kaita savo mokymo programose. Viena didžiausių kliūčių yra akademinio personalo apmokymas. Taip pat tyrimas nustatė sinergijos tarp mokslinių tyrimų ir mokymo apie klimato kaitą trūkumą.
Didžiojoje Britanijoje vis daugiau ir daugiau aukštųjų mokyklų studentų nori žinoti apie klimato krizę ir tvarumą. Remiantis tyrimu daugiau nei du trečdaliai studentų norėtų būtų geriau informuoti apie klimato krizę. Kaip teigia tvarumo specialistas James Merryclough:
„Tai nėra apie muzikantų pavertimą klimato tyrėjais… greičiau reakcija į tai, ko nori mūsų studentai, ir to ieško ši karta. Mes žinome, kad darbdaviai taip pat norės šių įgūdžių. Jie norės studentų, kurie supras pasaulinius iššūkius ir juos supančią aplinką“.
Jau minėto Vinčesterio universiteto 16–18 m. jaunuolių apklausoje nustatyta, kad daugiau negu pusė jų teigia, kad klimato kaita yra svarbiausia problema (po sveikatos paslaugų kokybės), su kuria susiduriama jau dabar. Universiteto atstovai teigia, kad jie vieni pirmųjų pasaulyje rengia specialius kursus dėstytojams, leidžiančius įgyti klimato kaitos sprendimų įgūdžių.
Žingsniai. Leal Filho ir kolegos teigia, kad mokymo programose yra įvairų klimato sprendimo būdų, todėl reikėtų labiau išnaudoti daugybę galimybių, kurias jos suteikia. Tai, be kita ko, galėtų panaikinti universitetų nusistatymą dėl klimato kaitos. Itin svarbu, jog atskiri fakultetai, gali prisidėti prie klimato kaitos sprendinių per savo valdymo funkcijas, o aukštųjų mokyklų profesoriai gali formuoti politiką, remdamiesi savo mokslinių tyrimų patirtimi (žemės mokslai, sociologija, finansai ir kt.). Vienas iš žingsnių, kurių reikėtų imtis, siekiant atnaujinti mokymo programas, yra tarptautinės partnerystės skatinimas ir galimybių keistis patirtimi tarp institucijų didinimas.
Pavyzdžiui, plačiai žiniasklaidoje nuskambėjęs atvejis, kai Londono Goldsmiths universitetas, kuris ketina tapti angliai neutraliu 2025 m., atsisakė visų parduodamų jautienos produktų, o už vandens butelį ir vienkartinį plastikinį puodelį imamas 10 pensų mokestis. Taip pat universitetas nori padidinti studentų, studijuojančių klimato kaitą, skaičių bei siūlo naują meno ir ekologijos magistro programą, kuri mokys menininkus kūrybiniame darbe reikšti mintis apie klimato poveikį, taršą ir biologinės įvairovės nykimą.
Kitas pavyzdys, UWE Bristolio universitetas (JK). Architektūros ir statybos katedra studentams pasirinktinai pasiūlė „Zero Carbon Aware“ modulį, kurio tikslas buvo iliustruoti socialinius, ekonominius ir techninius iššūkius, susijusius su nulinės anglies dioksido emisijos pastatų vystymu. Susidomėjimas buvo didelis, kursą išklausė beveik pusė katedros studentų (virš 1200). Siekiama, kad šis kursas taptų privalomas visiems įstojusiems studentams. Dar daugiau – modulis paskatino studentų draugijas inicijuoti daugybę tvarių projektų, tokių kaip „pasyvus namas“ ir kompostavimo tualeto projektavimas bei realizacija.
JT universiteto tyrimas, siekiantis apibrėžti kaip aukštasis mokslas leistų pereiti prie klimato krizės sprendinių, rekomenduoja šiuos žingsnius:
- Kuriant mokymo programas ir mokymosi jose numatytas kompetencijas, susijusius su klimato kaitos raštingumu, akcentuokite ne tik žinias, bet ir veiksmų svarbą.
- Sukurkite mokymosi aplinką, kurioje studentai galėtų praktiškai pajausti pokyčius iki minimumo sumažinant struktūrinius ir praktinius veiksnius, prieštaraujančius mokomoms kompetencijoms, susijusioms su klimato kaita.
- Skirkite dėmesio suaugusiųjų ir senjorų studentų klimato raštingumui ir su klimato kaita susijusių veiksmų kompetencijų ugdymui.
Kooperacija. Tikėtina, kad vienintelis kelias būti matomiems ir būti įtakingiems yra jungtis į didesnes bendruomenes. JAV istoriškai pokalbių apie klimato kaitą aukštojo mokslo srityje buvo nedaug. Tačiau 2006 m. buvo sukurtas Amerikos kolegijos ir universitetų prezidentų įsipareigojimas dėl klimato (ACUPCC) ir 12 universitetų prezidentų sutiko įsipareigoti laikytis anglies neutralumo, informuoti apie ŠESD apskaitą ir imtis klimatą tausojančių veiksmų. Dabar kolegijos ir universitetai yra vienos didžiausių institucijų, teigiamai veikiančių JAV aplinkosaugą. Aukštasis mokslas užėmė lyderio vaidmenį švelninant klimatą, užkirsdamas kelią klimato kaitai mažinant ŠESD išmetimus.
Dažnai į aukštąsias mokslo įstaigas žiūrima kaip į kelrodžius, ne išimtis ir klimato krizė. 2019 m. Niujorke vykstančiame JT Aplinkos apsaugos programos (UNEP) susitikime daugiau kaip 7 tūkst. aukštųjų mokyklų pasirašė nepaprastosios klimato padėties (ang. – climate emergency) deklaraciją, kurioje reikalaujama:
- Įsipareigoti iki 2030 arba vėliausiai iki 2050 m. tapti angliai neutraliais.
- Mobilizuoti daugiau veiksmų orientuotų į klimato kaitos tyrimus ir įgūdžių stiprinimą.
- Skatinti aplinkosaugos ir tvarumo ugdymą mokymosi programose, universitetų miesteliuose ir bendruomenės informavime.
Pasauliniu lygmeniu randasi vis daugiau universitetų jungimosi iniciatyvų antai kaip International Universities Climate Alliance (48 universitetai) ar Global Alliance of Universities on Climate (15 universitetų). Daugiau nei 80 Jungtinės Karalystės universitetų susijungė į COP26 Universities Network. Viena pagrindinių tinklo misijų yra palengvinti prieigą prie įrodymų ir akademinės patirties vyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kitiems subjektams bei imtis konkrečių veiksmų.
Kitas pavyzdys – šiemet 37 Švedijos universitetai pasirašė klimato susitarimą aukštojo mokslo institucijoms, kuriuo siekiama įtraukti universitetus ir universitetus kolegijose Švedijoje prisidėti prie nacionalinių ir tarptautinius įsipareigojimų pasiekti vadinamąjį 1,5 °C tikslą. Galime pasidžiaugti, kad mūsų universitetai susitarimą pasirašė dar 2020 m., tačiau švediškame variante, skirtingai nuo lietuviškojo, pateiktos konkrečios veiksmų gairės.
Tiesa, VU priklauso „Arqus“ universitetų tinklui (7 universitetai), kuris taip pat daug dėmesio skiria klimato krizei.
Reitingai. Kiek tvarus yra tavo universitetas? Nepriklausoma JK universitetų lyga „People & Planet’s University League“ kasmet vertina universitetus pagal 13 aplinkosaugos ir etikos rodiklių. Aukščiausiose pozicijose nerasime Oksfordo, Kembridžo ar kitų garsių vardų. Pirmauja Glosteršyro universitetas (9 tūkst. studentų), esantis pietvakarių Anglijoje. „Times Higher Education Impact Rankings“ (THE) vieninteliai vertina universitetų veiklos rezultatus pagal 17 JT darnaus vystymosi tikslų (SDG). THE atsižvelgia į keturis kriterijus: tyrimų, vadybos, informavimo ir mokymo. 2019 m. SDG klimato veiksmų srityje (SDG 13) buvo Kanados Britų Kolumbijos universitetas. Iki 2021 m. įstaiga ketina sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą 67 proc., nes iki 2050 m. ji siekia neutralizuoti anglį. Nuo 1999 m. universitetas sumažino miestelio vandens suvartojimą 50 proc., o gamtinių dujų suvartojimą – 30 proc. pastaruosius penkerius metus. 2021 m. poveikio reitingas yra vertinamas trečiąkart, o į bendrą reitingą įtraukti 1118 universitetų iš 94 šalių/regionų. Šiemetiniame reitinge į pirmą vietą pakilo Bufalo universitetas (JAV).
Darbo rinka. Jei šiandieninė darbo sociologija (nestabilios padėties, darbo ne visą darbo dieną plėtra) išliks arba stiprės, tada visi studentai turės žongliruoti užimtumu ir aktyvumu. Šiuo atveju studentai taip pat galės naudotis klimato korta, renkantis į kurias aukštąsias mokyklas jiems stoti.
Kad studentų įtraukimas į su klimato kaita susijusias veiklas gali duoti apčiuopiamą rezultatą patyriau pats. Erasmus+ dėstytojų vizito metu Prancūzijoje man teko pasakoti apie klimato krizę bakalaurams, studijuojantiems naftos verslą ir vadybą. Buvo įdomu stebėti jų reakcijas (iš esmės jie mokomi kaip teršti Žemę), bene pirmą kartą labiau įsisąmoninus šiuos dalykus. Neabejoju, kad daugelio galvoje vyko ne tik moralinė ir etinė transformacija, kartu iškilo materialūs klausimai: ar pasirinkta specialybė ateityje suteiks darbo? Įdomu, kaip VU Geologijos studijos reaguoja į ekologinių problemų paskatintus pokyčius, nes tikrai žinau, kad ne vienas pabaigęs studijas įsidarbina naftos platformose. Klaipėdos universitetas siūlo dar konkretesnes magistro studijas anglų kalba. Teigiama, kad pabaigę studijas „…galės dirbti mokslinį, technologinį, ekspertinį, patariamąjį, vadovaujantį darbą naftos perdirbimo gamyklose, naftos telkiniuose, naftos ir naftos produktų terminaluose… Įgiję vadybinės ir praktinės patirties, galės dirbti vadovais naftos versle“ kitaip tariant, pasaulyje vyraujančios tendencijos dideliu lankstu apeina universitetą.
Ateitis. Bryan Alexander (žymus futuristas, rašytojas, oratorius dirbantis ateities edukacijos tyrimuose) savo straipsnių rinkinyje apie aukštojo mokslo atsaką į klimato kaitą, teigia, kad akademinė bendruomenė gali nebeatitikti laiko poreikių ir atsilikti vien dėl to, kad yra tvirtai įsikibusi dabartinio klimato pozicijos, kai pasaulis ryžtingai žengia pirmyn. Leal Filho ir kolegų nuomone, ateityje naujos mokymo iniciatyvos kartu su klimato kaitos tyrimų programomis gali užtikrinti, kad universitetai galėtų prisidėti sprendžiant problemą, kuri yra pasaulinio masto, bet jos poveikis dažniausiai jaučiamas vietos lygmeniu.
Klimato temos tarpdiscipliniškumas gali keisti bendrus mūsų mokymo ir instrukcijų laikymosi įpročius. Tikėtina, kad vykstantys kultūriniai pokyčiai, kaip atsakas į klimato pokyčius, gali paskatinti naujos pedagogikos formų atsiradimą.
Ateityje keisis ir mokymosi metodai. Galėtume tikėtis daugiau nuotolinių studijų ir kitų nuotolinio bendradarbiavimo formų, nes kelionės tampa mažiau patrauklios dėl nenorėjimo išsiskirti iš vraujančių tendencijų (sugėdinimas), didesnių mokesčių ar infrastruktūros sutrikimų. Atsiras daugiau pedagoginių eksperimentų, pavyzdžiui, žaidimų panaudojimas Čikagos universitete.
Įvairovė. Kol kas mokymas apie klimato kaitą (tiek Lietuvoje tiek ir pasaulyje), aplinkosaugą ir tvarumą vyksta spontaniškai. Tiesa, niekas dorai nežino koks būdas yra geriausias ir tinkamiausias. Jūsų dėmesiui keli asmeniški pavyzdžiai kaip galima edukuoti šia tema ne tik universitetuose. Kolegė geografė Giedrė Godienė renkasi gamtos ir kraštovaizdžio stebėjimą bei pažinimą žygiuodama po savo gyvenamąjį Lazdynų ir kitus Vilniaus mikrorajonus). Vienas įdomiausių Giedrės projektų fotografuoti Nerį ir dienoraščio forma pasakoti upės patyrimus: pasidengiant sniegu per kelias dienas sausio pradžioje, prasidėjus ledonešiui vasarį ar patyrus poplūdį gegužį. Tuo tarpu Domantas Tracevičius apie klimato kaitą kalba naudodamas žiedinės ekonomikos principus. VšĮ „Žiedinė ekonomika“ (su projekto „Klimatosūkis“ pagalba) bendradarbiaudama su Lietuvos mokslininkais ir specialistais sukūrė 6 trumpus filmukus apie klimato krizę. Projektas „Klimato mokykla“ skirtas moksleiviams norintiems sužinoti kas yra klimatas, kaip keičiasi klimatas Lietuvoje ir ką galime padaryti kiekvienas ar visi kartu. Su šia iniciatyva Domantas jau aplankė ne vieną mokyklą Vilniuje ir kituose miestuose.
Mano KKG kolegė Gintarė Klimienė, būdama geografijos mokytoja, apie klimato krizę kalba ir už mokyklos ribų. Gintarė skatina pradėti nuo savęs, o į klimato krizės sprendinius žiūrėti iš asmeninės perspektyvos. Šių metų rugsėjo mėnesį startavo jos video projektas „Taikausi prie pokyčių“ kuriame kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie „Pozityvus tvarumas“ ir „Anglies raštingumas“ programų. Kaip sako pati Gintarė:
“…aš kiek kitokia mokytoja. Siekiu ne mokyti apie globalias problemas, o įkvėpti tapti globaliais sprendėjais čia ir dabar, Jūsų pačių namų apsuptyje.“
Tikiuosi, kad netolimoje ateityje, ji pati plačiau papasakos apie projektą ir jo rezultatus mūsų puslapyje! Nebūtina būti gamtos ar geografijos mokytoju, kad kalbėtumei apie klimato krizę ir ekologiją. Rokas Ridzevičius yra matematikos mokytojas Vilniaus licėjuje. Moksleiviai jį apibūdina kaip įkvepiantį naujos kartos pedagogą, kuris skatina augti visapusiškai, ne tik kalti vadovėliuose pateiktą informaciją. Rokas įkūrė popamokinį ekologijos būrelį, kuriame jaunimas analizuoja klimato kaitos bei Žemės taršos temas. Plačiau apie tai Mildos Noreikaitės‑Bobinienės „Žinių radijo“ laidoje „Mažiau yra daugiau“ .
Paskutinis pavyzdys, tai įvarius formatus naudojanti iniciatyva „Išpakuota“, kaip sako jos kūrėjai Rugilė Matusevičiūtė ir Andrius Šatas:
„Kuriame tinklalaides, rašome straipsnius, piešiame edukacines iliustracijas bei nuolat ieškome naujų būdų, kaip populiarinti tvarų gyvenimo būdą ir kalbėti apie painius ekologijos klausimus linksmai ir suprantamai.“
Apie Rugilę jau užsiminiau prieš tai buvusiame straipsnyje kaip apie žurnalistę, atradusią save aplinkosaugos žurnalistikos srityje. „Išpakuota“ turinyje tikrai rasi ko nors įdomaus. Man patinka jų entuziazmas ir keliamas tikslas sudominti kiekvieną bei ieškoti tinkamiausio komunikacijos apie klimato krizę varianto. To paties siekiame ir mes savo grupės puslapyje!
Aš kartu su kolegomis taip pat aktyviai užsiimu visuomenės švietimu klimato krizės klausimais. Vieną dieną tai vietoje nenustygstantys mokyklinukai, kitą – solidūs verslo atstovai, o dar kitą – visada smalsūs senjorai iš Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto. Nepamirštame, kad žiniasklaida yra itin reikšmingas komunikacijos su visuomene kanalas. Dėl šios priežasties, VU KKG grupės nariai nuolat dalyvauja radijo ir televizijos laidose, diskutuoja aplinkosauginėse laidose bei bendradarbiauja rengiant straipsnius internetinėje ir įprastinėje spaudoje. Bandome įvairiausius būdus… tačiau, pabaigai, noriu jus palikti su keliais iki šiol man pačiam neatsakytais klausimais – sveikinu, jeigu esate tie, kurie žino atsakymus!
- Kas turėtų mokyti šių dalykų ir ar mes turime pakankamai galinčių tai daryti?
- Ką svarbu žinoti ir mokėti apie esamą, būsimą pasaulio situaciją?
- Kokie būdai ir priemonės yra efektyviausi mokant apie klimato krizę ir aplinkosaugą?
- Nuo kada pradėti ir kokiu mastu mokyti apie klimato krizę ir jos pasekmes?
- Kiek apskirtai verta mokyti apie klimatą, jeigu, ateityje, galime nebeturėti sąlygų šių žinių pritaikyti, dėl, iš esmės, vis dar nesprendžiamos klimato krizės?