Sveikinimai darbotvarkės rengėjams. Iš esmės tai geras ir ambicingas planas, kurio įgyvendinimui reiks bendro įvairių valstybės sektorių, savivaldų bei visuomenės sutarimo ir bendradarbiavimo. Vis dėl to, mūsų manymų, kai kurios plano dalys dar neturi konkrečių tikslų ir turėtų būti persvarstytos. Darbotvarkėje beveik nekalbama apie Lietuvą kaip savarankišką Klimato kaitos politiką vykdančią valstybę. Tai lyg ir parodo, jog iniciatyvų nacionaliniu mastu yra nedaug, o didžioji dalis veiksmų bus vykdoma tik gavus finansavimą iš ES. Būtina užtikrinti, jog išsikelti tikslai yra valstybės prioritetas ir būtų pilnai vykdomi savomis lėšomis nepriklausomai nuo ES finansavimo. Svarbu, kad patvirtintos darbotvarkės tikslai ir uždaviniai keistųsi mažai, o jų įgyvendinimas nepriklausytų nuo valdžios kaitos ir jie būtų peržiūrimi tik norint padidinti ambicijas ir keliant griežtesnius tikslus. Planuojami darbai turėtų nenutrūkti ekstremalių įvykių (pvz., pandemijų), ar ekonominio sunkmečio metu. Darbotvarkės projekte pasigesta sinergijos tarp švelninimo ir prisitaikymo priemonių įgyvendinimo, o uždavinių vykdymas ir atsakomybių pasidalinimas paremtas skaldymo, o ne jungimo principu.
Svarbiausios pastabos
1. Šeštame skirsnyje yra išvardinti valstybės dokumentai su kuriais siejasi ši darbotvarkė. Abejonę kelią šių įstatymų sąsajų pagrįstumas su darbotvarke. Svarbu, kad Nacionalinė klimato kaitos valdymo darbotvarkė būtų prioritetinė ir prie jos turėtų būti derinami kiti išvardinti dokumentai, o ne atvirkščiai. Jei prioritetas bus teikiamas dokumentams (pvz.: Lietuvos pažangos strategijai), kuriuose akcentuojamas ekonominis augimas, tuomet Klimato kaitos darbotvarkė visuomet bus konfliktuojantis dokumentas.
2. Darbotvarkėje daugelyje vietų keliami tikslai nėra siejami su konkrečiais kiekybiniais rodikliais arba rodikliai yra pateikti nekorektiškai. Lengviausia manipuliuoti skaičiais, kai jie pateikiami procentais. 22-24 skirsniuose informacija turėtų būti pateikta tonomis anglies dioksido ekvivalentu (jei tas būtina, galima skliausteliuose nurodyti ir %). Dar prasmingiau būtų tikslinius skaičius išreikšti anglies dioksido kiekiu vienam gyventojui. Eurostat duomenimis numatoma, kad gyventojų skaičius iki 2050 metų Lietuvoje sumažės iki 2,2 mln., o iki amžiaus pabaigos iki 1,7 mln., todėl ŠESD emisijos tikslus reiktų susieti su gyventojų skaičiumi (t. y. tikslas turėtų būti pateikiamas tonomis/gyventojui). 25.1.2 punkte beveik visi tikslai ES ATLPS dalyvaujančiai pramonei yra nekonkretūs. Jie neturi matavimo vienetų, todėl nebus įmanoma atlikti šių tikslų įgyvendinimo stebėsenos. Norint, kad pokyčiai būtų realūs, jie turėtų būti pamatuojami. 25.1.2.1 punkte išdėstyti efektyvumo tikslai galėtų būti matuojami pagal CO2 (kg ar t)/pagamintam produktui ar CO2 (kg ar t)/BVP ir pan. Būtinybė turėti pamatuojamus rodiklius minima ir 31.1 punkte, todėl geriausia būtų pradėti šio punkto principus taikyti jau šioje klimato kaitos valdymo darbotvarkėje. 25.2.5.6 punkte reiktų konkretaus rodiklio kiek prie centralizuoto šildymo prisijungusių vartotojų bus siekiama turėti. Neįmanoma parodyti ar tikslas yra įgyvendintas/neįgyvendintas, jei jo negalima išmatuoti.
3. Darbotvarkė (kaip ir ankstesnė Nacionalinė klimato kaitos valdymo politikos strategija) daug labiau orientuota į klimato kaitos švelninimą, nei į prisitaikymą (pvz., 2 dalyje 7-9 skirsniai yra skirti švelninimui ir tik 10 skirsnis – prisitaikymui). Dabartinės klimato kaitos tendencijos rodo, kad švelninimas svarbus, tačiau jo įgyvendinimas gali būti tik palaipsninis, tuo tarpu prisitaikymo priemonės turi būti įgyvendinamos jau dabar.
Prisitaikymui skirtų stiprybių skirsnis (15 dalis) rodo, jog šioje srityje vykstantis progresas nėra pakankamas, išskyrus individualų kai kurių asmenų ar organizacijų prisitaikymą. Vyrauja priverstinis-atsakomasis (pvz., žemės ūkis) arba spontaniškas (gamtinės ekosistemos) prisitaikymas.
Pabrėžtina, kad dauguma prisitaikymo priemonių pateiktų darbotvarkėje nėra konkrečios, daugelyje siekiama parengti dokumentus (planus), kurie leistų parengti kitus dokumentus, bet neįvardintas konkretus priemonių veiksmingumas didinant atsparumą. Pavyzdžiui, svarbi prisitaikymo priemonė galėtų būti statybos reglamentų (tai veiktų visus infrastruktūros projektus) atnaujinimas atsižvelgiant į naujausius klimato duomenis ir klimato kaitos prognozes. Turi būti siekiama, kad pastatai, keliai ir kita ilgalaikė infrastruktūra būtų projektuojama atsižvelgiant į klimato pokyčius (ypač kalbant apie lietaus nuotėkų ir šildymo/vėsinimo sistemas). Atliekant lietaus vandens surinkimo ir vėsinimo infrastruktūros atnaujinimą (arba sukūrimą) prioritetas turėtų būti teikiamas žaliąjai infrastruktūrai ir kitų gamtinių analogų panaudojimui.
Būtina, kad prie visų prisitaikymo prie klimato kaitos priemonių atsirastų konkrečios įgyvendinimo datos ir kiekybiniai rodikliai, bei galimos finansavimo priemonės. Būtina nurodyti už prisitaikymo priemonių įgyvendinimą atsakingas institucijas (kaip yra padaryta 3 lentelėje) bei įvardinti stebėsenos mechanizmas.
4. Biomasės atvežtos iš ne ES šalių (pvz., Baltarusijos) naudojimas neturėtų būti traktuojamas kaip AEI (11.1 punktas). Lietuva negali užtikrinti, jog ši biomasė yra kompensuojama naujai užaugintu mišku ar pan. Klimato kaitos požiūriu, tai gali būti laikoma atsinaujinančiu šaltiniu tik tuo atveju, jei biomasę gaminančios valstybės absorbcinis potencialas dėl šios veiklos nemažėja. Noras išvengti platesnio konteksto biomasės vartojimo klausimuose yra apgaulingas bandymas ne spręsti realias su klimato kaita susijusias problemas, o pateikti gražius skaičius ES. Nuogąstavimus dėl neigiamų miškų panaudojimo bioenergijos gamybai pasekmių atvirame laiške ES parlamentui, JAV prezidentui, Japonijos ir P. Korėjos premjerams išdėstė daugiau nei 500 pasaulio mokslininkų (2021 m. vasario 11 d.).
Biomasės naudojimas šildymui ir energetikai dėl menko efektyvumo energetine prasme, neigiamo poveikio biologinei įvairovei ir ilgalaikiams miškų išsaugojimo tikslams, galėtų būti tinkama kaip nepagrindinė kuro rūšis, kai yra deginamos vietinės kilmės medienos pramonės atliekos. Darbotvarkėje akcentas turėtų būti teikiamas kitoms technologijoms, pvz., žaliam vandeniliui ar geoterminei energijai.
13.4 punkte yra minimi įpareigojimai dėl biodegalų naudojimo didinimo, tačiau, reikia pabrėžti, kad biodegalų priedų (pvz.: rapsų, palmių aliejaus) importavimas iš trečiųjų šalių (ne ES) turėtų būti draudžiamas. Jei bus leista biodegalų dalį importuoti iš kitų šalių, tai reikštų, kad ŠESD emisijos (ir kitos su tuo susijusios aplinkosaugos problemos) būtų perkeliamos į kitas šalis. Transportavimo išlaidos (pvz.: palmių aliejaus iš Indonezijos) gali visiškai panaikinti biodegalų teikiamą ŠESD naudą. 13.7 punkte minima, kad bus įgyvendinamas pasienio anglies dioksido korekcijos mechanizmas, todėl ir kituose punktuose galima pabrėžti, kad prioritetas teikiamas vietiniams biodegalams, o ne importuojamiems iš trečiųjų šalių.
5. Perteklinės naktinės energijos panaudojimas žaliojo vandenilio gamybai (elektrolizės būdu) yra viena iš svarbiausių šiuolaikinės žaliosios energetikos sistemos dalių. Tokiu būdu energija gali būti saugoma ir transportuojama. Vandenilis gali būti naudojamas elektros gamybai, šildymui ar transportui (ypač sunkiasvoriui). Todėl tikslai įgyvendinti “pilotinius projektus” iki 2030 metų vertinami kaip gerokai pavėluoti. Vandenilio gamyba ir jo naudojimas turi būti kuo skubiau integruotas į veikiančią energetikos sistemą. Būtų aplaidu statant vėjo jėgaines jūroje, kartu nestatyti ir vandenilio gamybos įmonės pakrantėje. Tai turėtų būti nacionalinis prioritetas artimiausiais metais. 13.3 punkte kalbama apie vandenilio panaudojimą transporte, tačiau prie transporto sektoriaus (25.2.1 punktas) jokių konkrečių tikslų susijusių su vandenilio panaudojimu nėra.
Šiame kontekste labai daug klausimų kelia 25.1.1.6. punktas, kuriame keliamas tikslas jau 2024 metais (labai konkretus terminas) vandenilį transportuoti dujotiekiais, bet lieka neaišku kam ir kur jis būtų naudojamas, nes prie energetikos ir pramonės tikslų yra tik abstraktūs teiginiai apie pilotinius projektus. Jei jau bus galima vandenilį transportuoti po 3 metų, atitinkamai turėtų būti konkretūs tikslai energetikoje/transporte kam jis bus naudojamas (pradedant nuo 2024 m.). Dabar panašu, kad šis tikslas yra tik priedanga tolesnei iškastinio kuro infrastruktūros plėtrai (pvz., dujotiekiui iš Lenkijos (GIPL) finansuoti). Neaišku iš kur bus transportuojamas žaliasis vandenilis nes kol kas nei Lenkijoje, nei Latvijoje, nei Lietuvoje jis beveik negaminamas.
6. Labai ambicingi ir svarbūs tikslai transporto sektoriuje. Ypač džiugina tikslas iki 2040 metų pilnai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo kelių transporte (25.2.1.10 punktas). Tačiau žodis „mažataršė“ turėtų būti aiškiai apibrėžtas (25.2.1.6 punktas), nes čia galimos įvairios manipuliacijos ir interpretacijos. 25.2.1.4. punktas skelbia, kad visas viešasis ir taksi transportas iki 2027 m. naudotų tik AEI energiją. Tai savaime nėra blogas tikslas, bet jį galima pasiekti ir pamažu naikinant viešąjį transportą. Pvz., šiuo metu Vilniuje yra apie 430 autobusų, juos visus pakeisti per tiek laiko būtų sunku, tačiau iki minimumo sumažinus autobusų parką (pvz., palikus 100 autobusų), pasiekti, kad “visas” viešasis transportas bus paremtas AEI bus labai lengva. Todėl šį punktą būtina papildyti kriterijumi kiek kelionių miestuose bus atliekama viešuoju transportu (pvz., iki 2027 m. 70 % kelionių miestuose bus atliekama viešuoju transportu, o visas viešasis transportas bus paremtas AEI).
7. Daugiabučių renovacijos akcentavimas (ir didžiosios dalies klimato kaitos programos lėšų skyrimas šiam tikslui) pastarųjų metų nacionaliniuose klimato kaitos veiksmuose yra mažai prasmingas. Visų pirma, renovacija XXI amžiaus pradžioje pradėta neturint tikslo mažinti šiltnamio dujų emisiją, o siekiant sumažinti šildymo kaštus. Jau vėliau valstybei tapo patogu remti renovaciją iš klimato kaitos programos lėšų. Tuo tarpu kitiems klimato kaitos projektams (tiek skirtiems švelninimui, tiek prisitaikymui) buvo skiriamas labai nedidelis finansavimas. Šiltėjant žiemoms, būtinybė klimato kaitos problemų sprendimui skirtus pinigus išleisti daugiabučių renovacijai tampa dar labiau abejotina. Kadangi renovacijos atsipirkimo laikas vis didėja (dėl šiltėjančių žiemų, mažai kintančių šildymo kainų, didėjančių statybinių paslaugų kaštų), o ŠESD sutaupoma vis mažiau, tai šiuos finansinius srautus derėtų nukreipti kitiems darbotvarkės tikslams. Bet to energetiniame skurde (12.7 punktas) gyvenantis Lietuvos pilietis gali neturėti pinigų renovacijai (net ir su dabartine parama). Jei renovacija ir toliau būtų skatinama ir aktyviai vykdoma, tuomet iš klimato kaitai skirtų lėšų turėtų būti finansuojami projektai kuriuose yra atnaujinami inžineriniai tinklai, įrengiamos saulės jėgainės, šilumos siurbliai ir kitos inovatyvios techninės priemonės (tame tarpe skirtos ir vėsinimui). Gyventojai privalo įgyti galimybę reguliuoti šildymą savo būste, taip suteikiant galimybę mažinti savo energijos sąnaudas ir energetinio skurdo lygį.
8. Dokumente minimos anglies dioksido sugavimo ir panaudojimo technologijos (anglų k. CCU). Būtina CCU atsieti nuo ŠESD mažinimo tikslų – t. y. pasikliovimas anglies dioksido sugavimo ir panaudojimo technologijomis neturėtų būti pretekstas nemažinti ŠESD išmetimų skirtinguose sektoriuose. Taip pat turėtų būti užtikrinama, kad CCU produktai atitiktų žiedinės ekonomikos principus (anglies dioksidas neturėtų būti naudojamas produktams, kurių neįmanoma perdirbti arba jei ateityje jie irdami lemtų didesnę taršą).
Papildomos pastabos
1. 2 skirsnis. „kasmet iki 2030 m. pasaulinis į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekis turi būti sumažintas perpus“. Turi būti “iki 2030 m. pasaulinis metinis į atmosferą išmetamo anglies dioksido kiekis turi būti sumažintas perpus“.
2. 12.6 punkte rašoma „šalies gyventojų skaičiaus mažėjimas daro neigiamą įtaką nacionaliniams darnaus vystymosi rodikliams.“ Teiginys yra ydingas, nes tai kas jame teigiama parodo mūsų siekį ne mažinti ŠESD emisiją, o gerai atrodyti ataskaitose. CO2 kiekis tenkantis vienam gyventojui turi mažėti nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus kaitos tendencijos, nes taikomos priemonės veikia visus gyventojus bendrai.
3. 13.11 punkte rašoma „sėkmingas klimato kaitos švelninimo priemonių įgyvendinimas užtikrins švaresnę aplinką ir darys teigiamą poveikį žmonių sveikatai – mažės klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių, dėl geresnės oro kokybės – susirgimų ir mirčių skaičius.“ Lietuvoje klimato kaitos švelninimo priemonių įgyvendinimas niekaip nesumažins klimato kaitos sukeliamų ekstremalių reiškinių skaičiaus. Jų poveikio mąstą gali sušvelninti sėkmingos prisitaikymo priemonės. Bet to, būtina pabrėžti, jog ne visada yra tiesioginė sąsaja, tarp klimato kaitos švelninimo priemonių įgyvendinimo ir oro kokybės.
4. 13.13 punkte kalbama apie anglies dioksido kainodaros sukūrimą ir subsidijų iškastiniam kurui panaikinimą, bet nėra konkrečių datų. Vėliau minima, kad energetikoje, transporte, pramonėje ir kitose sektoriuose iškastinio kuro bus atsisakyta 2040-2050 m. Norint pasiekti šių tikslų ekonominės paskatos turėtų būti pradėtos kuo anksčiau. Manome, kad 2030 m. būtų tinkamas terminas panaikinti subsidijas iškastiniam kurui ir įkainoti CO2.
5. 15.2 punkte rašoma „Lietuvos ūkio subjektai, veikiantys energetikos, transporto, pramonės sektoriuose, taiko priemones, skirtas prisitaikyti prie klimato kaitos padarinių.“ Šis teiginys teisingas jei priemonėmis laikomi tarpžinybiniai dokumentai ir potvarkiai. Tačiau iš tiesų ūkio subjektai realias priemones taiko labai menkai, žinių apie jas ir gerosios praktikos pavyzdžių yra itin mažai, o ankstesniuose dokumentuose jos nebuvo konkrečiai apibrėžtos ir įvardintos.
6. 15.4 punkte aprašyta sistema nėra tiesiogiai sietina su veikla skirta prisitaikyti prie klimato pokyčių. Nuo XX amžiaus 3 dešimtmečio yra įdiegta ir nuolat atnaujinama hidrometeorologinių reiškinių prognozavimo sistema. O gyventojų informavimo ir civilinės saugos sistema yra natūralus šiuolaikinės informacinės visuomenės produktas (būtų keista jei jos nebūtų!) informuojantis ne tik apie klimatines grėsmes.
7. 16.3 punktas mažai siejasi su klimato kaita. Aprašytas poveikis transportui vyktų ir nesant klimato kaitos. Su klimato kaita susijęs nebent paskutinis sakinys.
8. 18.1 punkte rašoma „prognozuojamas didėsiantis klimatinių veiksnių (temperatūros augimas, dienų su sniego danga mažėjimas, temperatūros kontrastų dažnėjimas, vandenynų vandens lygio kilimas, liūtys, gruntinio vandens lygio mažėjimas, sausros, gaisrai ir kt.) neigiamas… “. Skliaustuose surašyti veiksniai nėra vien klimatiniai (pvz., gaisrai). Taip pat nėra aišku, kodėl dienų su sniego danga mažėjimas yra neigiamas veiksnys, ar tikrai gruntinio vandens lygis mažės didėjant kritulių kiekiui, ar tikrai didės temperatūros kontrastai ir t.t.
9. 21 punkte rašoma „Apsaugota piliečių sveikata ir gerovė nuo su aplinka susijusios rizikos ir poveikio, mažinamas visuomenės pažeidžiamumas dėl klimato kaitos, didinamas klestėjimas neviršijant planetos galimybių“. Planetos galimybės jau yra viršytos (mes dabar gyvename į skolą), dėl to, klestėjimas įmanomas tik tada, kai pasieksime, jog planetos galimybės nebus viršytos. Tokia vizija būtų teisingesnė.
10. 25.2.2 ir 25.2.3 punktai. Žemės ūkis ir pramonė. Nėra ilgalaikių tikslų iki 2050 m. Neaišku ar trūksta vizijos ar tikimasi, kad visos problemos bus išspręstos iki 2040 m.?
11. Vargu ar galima tiksliai apskaičiuoti nuostolius nuo klimato veiksnių (26.2, 26.3 punktai). Visų pirma klimato kaitos sukelti BVP nuostoliai priklauso ne vien nuo to kas vyksta Lietuvoje. Be to klimato poveikis yra labai įvairialypis ir retai kada tiksliai finansiškai apibrėžiamas. Pavyzdžiui, šiltesnės žiemos lemia geresnes transporto sąlygas (mažesni nuostoliai, mažesnė emisija), bet ir sudaro palankias sąlygas erkėms plisti. Kaip tai įvertinti finansiškai? Net ir tokio reiškinio kaip sausra padarytų nuostolių žemės ūkiui įvertinimas yra beveik neįmanomas neturint visuotinės privalomos pasėlių draudimo sistemos.
12. 27.4 punkte rašoma „siekiant atverti duomenis: kaupti ir dalintis informacija apie vykstančius klimato pokyčius ir dėl to keliamą žalą, teikti informaciją suinteresuotoms šalims ir visuomenei, dalintis gerąja patirtimi ir pavyzdžiais.“ Būtina, kad visi duomenys (valstybės institucijų renkami) būtų atviri ir reikia nurodyti konkretų šio uždavinio įgyvendinimo terminą.
13. 29.1.4 punkte rašoma „infrastruktūros, gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų projektavimą vykdyti įvertinant meteorologinių sąlygų pokytį vykstantį dėl klimato kaitos ir poveikį žmonių sveikatai.“ Šis darbotvarkės uždavinys turi būti su konkrečia data, nes dabartiniai projektai to nevertina arba vertina ne taip detaliai kaip turėtų.
14. 29.2.5 punkte rašoma „atkurti prarastus ir sukurti naujus kraštovaizdžio elementus, gerinančius žemės ūkio plotų mikroklimatines sąlygas ir atsparumą klimato pokyčiams labiausiai nuskurdintuose agrariniuose kraštovaizdžiuose.“ Labiausia nuskurdintus agrarinius kraštovaizdžius reikėtų grąžinti ne žemės ūkio paskirčiai (miškai, pelkės, pievos) ir tik tada rūpintis naujais kraštovaizdžio elementais.
15. 31.10.2 punkte rašoma „padidinti gerai informuotų apie aplinką šalies gyventojų skaičių 2023 m. iki 65 %, o iki 2030 m. pasiekti, kad gyventojų, dalyvaujančių saugant aplinką, dalis sudarytų ne mažiau kaip 50 proc.“ Labai keistas uždavinys. Aplinka ir klimato kaita nėra tas pat, kas iš to jei padidinti iki 65%, o koks jis yra dabar? Kaip bus įgyvendinamas ir vertinamas šis uždavinys? Ar žmogus priduodantis tarą jau bus traktuojamas kaip saugantis aplinką?
16. 31.11.2 punkte rašoma „įsitraukti į pasaulinio ir regioninio klimato monitoringo programas.“ Lietuva yra įsitraukusi į daugumą Pasaulinės meteorologijos organizacijos (WMO) programų. Jei valstybė strategiškai mato prioritetą aktyviau dalyvauti kai kuriose programose jos turėtų būti konkrečiai įvardintos.